7 ciklai (II-42)

Dvasinės žinios žmoniją pasiekia nuolat. Nuolat ateina impulsai iš aukštesniosios sąmonės lauko, kurie sužadina tam tikrus smegenų neuronus, gebančius tuos impulsus iššifruoti. Kitaip tariant, žinios žmoniją pasiekia per tam tikrus kodus. Tie kodai turi savo virpesių dažnį, todėl žinios negali būti vienodai visų suprantamos, iššifruojamos. Kai kurie žmonės tiesiog jau gimsta, gebėdami iššifruoti aukštesnio dažnio impulsus iš aukštesniosios sąmonės. Tai priklauso ir nuo sielos užduočių, ir nuo žmogaus misijos, kuri lemia bendrą žmonijos raidą. Kiekvienas žmogus turi savo misiją, kuri susieta tiesiogiai su jo asmeniškumu, kartu susieta ir su bendru žmonijos virsmu.

Esybė, atėjusi į Žemę, atsineša pirmąją misiją – gebėjimą sąmonei įsitvirtinti materialiame pasaulyje. Pradžioje ši misija pasireiškė tik kaip materialaus kūno išlaikymas materijoje. Žmonės išgyveno instinktų dėka. Vėliau pasireiškė protas ir sąmonė. Misija – tai esybės užduotys, kurios nusako, kokia linkme turi vykti žmonijos vystymasis. Misija – tarsi Kūrėjo programa, kuri turi pradėti veikti tam tikru laikotarpiu. Jeigu pasižiūrėtume, kaip žmogui sekasi įgyvendinti savo pirmines misijas, tai pastebėtume, kad žmogaus gyvenimas, per keletą įsikūnijimų, nukrypo nuo savo misijos programų. Vieni nukrypsta labiau, kiti mažiau. Ir jeigu matoma, kad atsiranda globalus nuokrypis nuo misijų, žmonijai duodami išbandymai, kurie paskatina juos pervertinti savo gyvenimo būdą ir savo reikalavimus gyvenimui, kad vėl galėtų grįžti prie pirminių misijų įgyvendinimo.

Ar žmogus gali suvokti savo misiją? Kiekviena misija yra labai globali, ji savyje sutalpina daugybę nekintančių idėjų, kurios turi pasireikšti Žemėje. Vienos misijos neapibūdinsi vienu žodžiu, tai galingi postulatai, savyje talpinantys daugybę žinių, bet kartu tai ir labai paprasti apibūdinimai. Pirmosios misijos buvo skirtos tam, kad būtų įtvirtinama sąmonė į materiją, kad materialus kūnas gebėtų išgyventi. Misija atitinka Kūrėjo suformuotą vystymosi kryptį: kiekviena esybė užprogramuota tas misijas prisiminti tam tikru laikotarpiu ir jas suaktyvinti per savo sąmonės lauką. Tokiu atveju yra aišku, kad misija gali būti suaktyvinta tik per dvasines žmogaus smegenis, kurios atstovauja esybės planą. Kiekvienas žmogus turi savo sielos užduotis, kurias įgyvendina, kai sielos dvasinės smegenys susiaktyvina, bet kai susiaktyvina esybės dvasinės smegenys, tada išryškėja naujos misijos. Tiesa, tame plane yra daug mažesnio lygio misijų, kurios nulemia žmonijos gyvenseną, bet jos pasireiškia per individualybę. Kai anksčiau buvo kalbėta apie taškinį suvokimą, apie tai, kaip žmogus gali pasiekti tam tikrą savo sąmonės lygį, kuriame išsiskleidžia visiškai nauja idėja  ir žmogus sukuria kažką labai originalaus. Taip žmogus atlieka konkrečią savo esybės misiją. Bet misija, kuri savyje talpina Kūrėjo idėją, skleidžiasi kaip banga per visą žmonijos sąmonę. Taip suformuojamas naujas vystymosi laiptelis, kurį turi peržengti visa žmonija.

Dieviškosios šviesos transformacija į mintį ir materiją – tai misija, kurią išgyveno ir išgyvena visi žmonės, bet kada gyvenę Žemėje. Kiekvienas žmogus per save į žemiškąją materiją išskleidė dieviškosios šviesos srautą ir įtvirtino aukštesniąją sąmonę į materiją. Kiekvienas žmogus pajėgus mąstyti ir kurti. Kaip žmogui pavyksta valdyti savo mintis ir kaip jam pavyksta mintį transformuoti į materiją, jau priklauso nuo to, kokios dvasinės smegenys jame yra aktyvios. Jeigu aktyvios tik žemiškosios sąmonės dvasinės smegenys, tai žmogus geba išgyventi materijoje, jam aktualus išorinis gyvenimas, jis siekia karjeros, siekia gerai gyventi, siekia pripažinimo. Kai susiaktyvina dvasinės smegenys, kurios atsakingos už sielos planą, žmogui tampa svarbios kitos vertybės – pagarba kitam žmogui, besąlyginės meilės išskleidimas, gebėjimas atjausti, tolerancija, meninė išraiška, grožio kūrimas ir t.t. Žmoguje atsiskleidžia vidinio pasaulio pajautimas ir jis jau įvertina minties galią. Geba pažinti savo mintis, geba sąmoningai jas valdyti ir geba tikslingai kurti savo gyvenimą, vien valdant savo mintis ir savo emocijas. Atsivėrus esybės plano dvasinėms smegenims, žmogus geba save realizuoti ne tik materijoje, bet ir nematerijoje. Žmogus geba išjausti tiek materialią aplinką, tiek nematerialią, vienodai. Ir patirtis bei veiksmus kuria abiejuose planuose. Tokiu atveju, žmogus geba susitelkti į savo mintį taip, kad vien tik minties pagalba sukuria materiją. Taip įvaldo energinius srautus, kad gali savo materialų kūną išskaidyti ir perkelti į kitą materijos tašką ir t. t. Materija tampa visiškai pavaldi žmogaus minčiai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: