7 ciklai (II-38)

Jau paminėti trys faktoriai, lemiantys sąmonės augimą ir nei vienas iš jų nėra konkrečiai susietas su žmogaus protu ar intelektu. Protas tik padeda žmogui analizuoti ir interpretuoti tai, ką sąmonė jam pateikia. Žmogus gali analizuoti ir vertinti viską, ką aprėpia jo akys, jo klausa, jo pajautimai ir žinios. Sąmonė apjungia dėsnius. Ji suteikia žinių apie tai, kokie dėsniai įtakoja žmogaus gyvenimą, kaip jie veikia ir kaip tikslingai juos naudoti. Norint paskatinti savo sąmonę plėstis, reikia sukoncentruoti dėmesį į šį siekį ir sutelkti mintis dėsnių suvokimui. Dažniausiai žmogaus mintys laksto jam įprastais minčių vingiais. Į tuos vingius gali neįeiti naujos idėjos. O kai žmogus tikslingai sutelkia mintis, vadinasi, jis pasiruošia sąmoningai dirbti su savimi. Sąmoningai dirbti. Žmogus sutelkia mintis ne tik į žinias, bet ir į vidinę būseną, pradeda stebėti, kokios mintys jame gyvena, kokie jausmai gyvena. Jis sutelkia dėmesį į vidinę erdvę, kurioje norėtų apčiuopti daugiau informacijos ir tada į jo erdvę aplaukia vaizdiniai, jam naujos idėjos. Atsiranda būsena, kurią žmogus gali pavadinti žinojimu.

Kiekvienas žmogus, pasitelkęs savo vidinį žinojimą, gali pereiti į aukštesnės sąmonės būseną, kurioje išsiskleidžia aukštesnių vibracijų žinios. Išsiskleidžia žinios, informacija, kuri nėra kasdienio mąstymo pobūdžio, bet labiau egzistencinės, labiau filosofinės. Šios žinios tarsi išsiplečia erdvėje ir laike. Žmogus, tokiu atveju, geba suvokti viską, kas vyko per dieną ir kokias sąsajas turi įvykiai vienas su kitu. Žmogus tarsi mato, kodėl vienas įvykis sekė kitą įvykį, kokia energinė banga sukūrė atoveiksmį ir kodėl žmogus išgyveno tai, ką išgyveno. Gyvenime nieko nėra atsitiktinio. Nei vieno garso, nei vieno įvykio. Visame kame yra priežastis ir pasekmė. Viskas turi tarpusavio ryšį ir vienas kitą įtakoja. Tik, dažniausiai, žmogus nėra pajėgus visko pamatyti iš šono ir jis nepajėgia suvokti visų įvykių sąsajų. Bet aukštesnės sąmonės būsenoje tai būna aišku. Toje būsenoje būna aišku, kokie tikslai yra visiškai netikslingi, kokie veiksmai yra klaidingi ir į kur nuveda dabartinis žmogaus elgesys. Dažnai tas suvokimas gali būti nepakeliamai sunkus, nes žmogus suvokia savo ribotumą tiek mąstyme, tiek savo veiksmuose. Žmogus pamato inercijos įtaką savo gyvenimui, pamato, sistemų veiklos neatitikimą pažangai ir t. t. Tai pastebėjęs, žmogus  gali išsigąsti ir užblokuoti savo gebėjimą išeiti į aukštesnės sąmonės būsenas. Užsiblokavus yra lengviau gyventi. Mažiau matai, mažiau supranti, mažiau skauda. Toks vertinimas kyla, kada viską mėginti vertinti savo proto pagalba. Bet, jeigu leidi veikti savo aukštesniajai sąmonei, tada suvoki realybę tokią, kokia ji yra ir ramiai ją priimi. Įvertini savo padėtį toje naujai suprastoje realybėje ir mėgini suprasti, ką gali nuveikti toje realybėje, kad ir protui būtų lengva išgyventi, ir kad suvokęs savo tikrąją gyvenimo paskirtį, ją galėtum įgyvendinti. Tame vertinime negali dominuoti jausmai. Žmogus jau turi būti išmokęs valdyti savo jausmus. Kol neišmoks valdyti jausmų, tol naujai suvokta realybė jį labai skaudins. O tai gali visiškai sužlugdyti jo gyvenimą. Nevaldant jausmų ir suvokiant realybę kitaip, gali būti taip skaudu, kad protas atsisakys veikti. O tai jau negerai. Būtent dėl to žmogui ir nėra paprasta išeiti į aukštesnį sąmonės lygmenį, kol jis negeba valdyti savo jausmų, savo baimių, prisirišimų. Kol žmogus negeba atsilaisvinti nuo įpročio gyventi kaip dauguma, su daugumos nustatytomis taisyklėmis. Tos taisyklės, kad ir kokios teisingos ar neteisingos būtų, sukuria žmogui saugumo pojūtį. O tai nuramina širdį ir protą.

Kai žmogus jau geba į savo gyvenimą pažvelgti tarsi iš šono ir geba jo nevertinti emociškai, tada jam jau galima pajusti gyvenimo realybę kitaip. Išėjimas į aukštesnį sąmonės lygį ir suvokimas platesnės realybės – tai ne subtiliojo pasaulio pažinimas, kur viskas labai gražu, gera, šilta. Tai gebėjimas plačiau suvokti žmonijos gyvenimą. Žmogus savo gyvenimą tarsi paslepia po daiktais. Jis puošia savo gyvenimą gražiais daiktais ir susikuria įvaizdį, kad gyvenimas yra gražus. Bet juk daiktai neturi jokios išliekamosios vertės sąmonės lygmenyje. Daiktai tarsi paslepia žmogaus negebėjimą, o gal nenorą, mąstyti. Daiktai suteikia saugumo, kaip ir taisyklės, ir taip žmogus apriboja savo gyvenimą taisyklėmis ir daiktais. Žmonės laikosi taisyklių: reikia mokytis, dirbti, kurti šeimą, reikia turėti namus ir daugybę kitų daiktų. Taip žmogus apriboja savo veikimą, laikydamasis tų taisyklių. Žinoma, žmogui reikia namų, reikia artimų žmonių, reikia šeimos, bet žmogus turėtų kitaip mąstyti. Jis turėtų gyventi aukštesnės sąmonės būsenoje ir stebėti, ar jis gyvena pasiremdamas visatos dėsniais, ar jis jų vis dar nesuvokia ir energiją iššvaisto nesąmoningiems tikslams.

Visas gyvenimas, visa egzistencija yra paremta sąmone. Vienintelis dalykas, turintis išliekamąją vertę, yra sąmonė. Ir ką žmogus turi sukurti per gyvenimą? Tai išmokti pakelti savo sąmonės vibracijų dažnį, kad galėtų išeiti į vis aukštesnį sąmonės lygį, jį suaktyvinti ir gyventi tos aukštesnės sąmonės lygmenyje. Juk kalbėjome apie sąmonės lygius pagal arkangelus, apie sąmonės lygius pagal elohimus, apie Aukščiausiąją Sąmonę. Esmė – sąmonė. Ne daiktai, net ne jausmai, o sąmonė. Žinoma, visa aplinka, visa materija, visi daiktai ir visi santykiai įtakoja sąmonės būsenas. Visa tai svarbu tiek, kiek tai leidžia sukaupti patirtį ir plačiau suvokti aplinką. O suvokus, vėl veikti toje pačioje aplinkoje ir vėl save išbandyti naujose situacijose.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: