7 ciklai (II- 36)

Sąmoningumo plėtimasis priklauso nuo daugybės faktorių. Pirmiausia, nuo gebėjimo žmogui tikėti ir pasitikėti Kūrėju. Šis jausmas sudaro galimybes aukštesnių pasaulių pažinimui. Tikėjimas ir pasitikėjimas Kūrėju, tarsi vartai, vedantys į Savęs ir Visatos pažinimą. Galite Visatą pažinti ir mokslo pagalba, bet norint suvokti savo funkcijas didžiojoje Visatoje, vis tik reikia teisingai suvokti, kad Visata – tai Kūrėjo dalis, ir norint joje sėkmingai funkcionuoti, reikia priimti idėją, kad viskas yra Kūrėjo sąmonėje. Tokiu atveju, atsiveria sąmoningumo laukas, kuriame galima dirbti: pažinti, kurti, veikti. Kūrėjas yra žmogaus aukščiausioji sąmonė. Kūrėjas yra Sąmonė, sąmonės laukas, kuriame funkcionuoja žmogaus sąmoningumas. Ką tokiu atveju reiškia žmogaus sąmoningumas? Juo aukštesnis žmogaus sąmonės lygis, tuo jis aiškiau suvokia sąmonės lauką – Kūrėją. Kūrėjo sąmonė skleidžiasi meilės erdvėje. Vadinasi, žmogus, pirmiausia, turi gebėti savyje ir aplink save suformuoti meilės erdvę, kurioje jau galėtų egzistuoti aukštesnė sąmonė. Juo tyresnė žmogaus širdis, juo aukštesnes vibracijas iš savęs išsiskleidžia, tuo geriau išsiskleidžia sąmonės laukas, kuris suteikia naujos informacijos žmogaus protui.

Žmogus gyvena Kūrėjo sąmonėje. Pažinti Kūrėją galima tik atvira širdimi ir ramiu protu. Šie du faktoriai leidžia sukurti aukštesnes vibracijas, o tai sudaro sąlygas apčiuopti naujus sąmonės horizontus. Proto diskusijomis sąmonės lauko nesuaktyvinsi. Protu galima tik teoriškai sudaryti prielaidas, kas yra sąmonė ir ko reiktų siekti, kad tą sąmonę žmogus galėtų išjausti, apčiuopti, suvokti.

Sąmonė, kaip Kūrėjas, egzistuoja ir egzistuos, nepriklausomai nuo žmogaus noro ją keisti, ją neigti ar jos siekti. Pati sąmonė nekinta nuo žmogaus noro ją įvaldyti. Yra faktoriai, yra dėsniai, kurie įtakoja tai, ar žmogaus sąmoningumo laipsnis gali kisti, ar ne. Ir vienas iš tų faktorių yra žmogaus Tikėjimas ir Pasitikėjimas Kūrėju. Tai žmogaus vidinis žinojimas, kad viskas yra aukščiausioji sąmonė ir kad ta sąmonė turi savo veikimo principus, kuriuos žmogus turi pažinti. Žmogus nėra visagalis Visatos gyventojas, nuo kurio noro priklausytų planetų išsidėstymas, Visatos plėtimasis. Nuo žmogaus noro nepriklauso net oro sąlygos, ne visados nuo žmogaus noro priklauso ir jo gyvenimas. Tai aiškiai parodo, kad žmogaus protas neturi ypatingos galios kurti ir įtakoti pasaulio. Tai kaip tada žmogui kurti savo gyvenimą? Tik suvokus aukštesniosios sąmonės galią įmanoma įtakoti savo gyvenimą. Suvokus sąmonės jėgą ir supratus, kaip ta jėga būtų galima pasinaudoti, jau galima iš esmės kurti savo gyvenimą.

Grįžkime prie minties: Kūrėjas yra Sąmonė. Sąmonė susiformuoja iš veikimo jėgos ir iš tam tikrų principų. Šiuo atveju žmogui svarbu suvokti sąmonės veikimo jėgą. Aiškinant iš žmogaus suvokimo pozicijų: sąmonė – tai mintis. Veikimo jėga – tai minties materializacijos jėga. Minties materializacija jau priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos, nuo jo suformuotos vidinės galios. Vidinė galia gali būti suformuota tiek teigiamų energijų pagrindu, tiek neigiamų. Vadinasi, gali materializuotis tiek teigiamos mintys, tiek neigiamos. Tik, egzistuojant tam tikrai nekintamai Visatos sandaros tvarkai, neigiamos mintys materializuosis žemesnių vibracijų lygmenyje, o tai reiškia, kad žemesnio sąmoningumo lygmenyje. Žmogus gali normaliai gyventi tame lygmenyje, juk nėra problema, kai pirmokas mokosi pirmoje klasėje. Problema atsiranda tada, kai žmogus turėtų mokytis aštuntoje klasėje, o vis dar mokosi pirmoje klasėje. Jeigu  žmogaus visa struktūra sukurta taip, kad galėtų atsilaisvinti sąmoningumas ir jis galėtų gyventi aukštesnių vibracijų lygmenyje, bet dėl savo neigiamų minčių ir ego pasireiškimų gyvena žemesnių vibracijų lygmenyje, tai jau yra problema. Žmogus neišnaudoja jam suteiktų galimybių pažinti platesnį pasaulį. Jis nuolat gyvena „pirmoje klasėje“ ir dar didesnė bėda, kai žmogus to nesuvokia ir savo gyvenimą laiko teisinga norma. Gyvenant Žemėje toks žmogus gali ir nepajusti gyvenimo diskomforto ar gyvenimo beprasmybės, bet sielai išėjus iš materijos, tai jau smūgis. Ji turės susitaikyti su suformuotu žemu energiniu lauku ir vėl įsikūnyti į žemo energinio lauko erdvę, kur gyvenimas vėl bus apribotas žemo sąmoningumo lauku.

Žmogus, gyvenantis tam tikro sąmoningumo lauke, gali net nesuvokti, kad yra ir kitoks sąmonės lygis ir kad galima tą patį gyvenimą nugyventi daug įdomiau, daug įvairiau. Kol jo sąmoningumas žemas, tol jam nekyla nuoskauda, kad gyvena ar gyveno neteisingai. Bet, jeigu sąmonė prašviesėja, jis gali suvokti, kad neišnaudojo visų savo galimybių gyventi kitaip. Todėl ir duodamos žinios, kad žmogus priimtų prielaidą, kad galima gyventi kitaip. Kaip žmogui pavyks tą kitokį gyvenimą išjausti, jau priklauso nuo jo vidinių pastangų, nuo jo gebėjimo atskleisti besąlyginę meilę ir jo gebėjimo suvokti aukštesnę sąmonę.

Grįžtame prie pirmojo faktoriaus, kuris lemia gebėjimą atsiverti aukštesniam sąmoningumui: tai Tikėjimas ir Pasitikėjimas Kūrėju. Tikėjimas šiuo atveju nėra siejamas su religinėmis tiesomis ar religinėmis maldomis. Tikėjimas – tai vidinis Žinojimas, kad yra Kūrėjas, ir tu, žmogau, esi Kūrėjo dalis. Pasitikėjimas – tai Žinojimas, kad esi saugomas, globojamas ir kad tau sudaromos pačios tinkamiausios sąlygos augti, kelti savo sąmoningumą. Jau išsiaiškinome, kad sąmoningumo kėlimas nepriklauso tik nuo proto. Vadinasi, turi būti pasitikėjimas, kad bus sudaromos visos sąlygos tą sąmoningumą praplėsti, jei tinkamai gyvensite savo gyvenimą. O tinkamas gyvenimo kūrimas prasideda nuo besąlyginės meilės išskleidimo. Besąlyginė meilė nėra vien noras visus mylėti. Tai klaidingas suvokimas tų žodžių. Besąlyginė meilė – tai emocinė žmogaus būsena, kuri pasižymi ypatingu švarumu. Tai būsena, kurioje funkcionuoja tik meilė. Vadinasi, nėra nei baimės, nei pykčio, nei jokio kito  neigiamo jausmo. Yra gebėjimas nevertinti kito žmogaus, neįtakoti kito žmogaus savo mintimis, gebėjimas nesuformuoti neigiamo atsako į kitų žmonių nuomones ir veiksmus. Kitaip tariant, turi susikurti tokią vidinę ramybę, kurios niekas neišjudintų, net baisiausios pasaulinės naujienos ar katastrofos, nekalbant jau apie žmogiškuosius santykius. Toje ramybėje funkcionuoja Tikėjimas ir Pasitikėjimas. Žinojimas, kad bet kokios gyvenimo sąlygos atsirado dėl neteisingų poelgių: gal tavo, gal kitų žmonių. Bet jeigu jau gyveni toje aplinkoje, vadinasi, esi vertas tos aplinkos ir reikia susitaikyti su esama padėtimi ir, išlikus ramiam, kurti tikėjimo ir pasitikėjimo erdvę aplink save. Turite kurti šviesos erdvę, besąlyginės meilės erdvę, kurioje iš karto gali pasireikšti aukštesnioji sąmonė. O kur pasireiškia aukštesnioji sąmonė, ten sumažėja negandų, nes sumažėja neigiamumą palaikantys impulsai. Tokiu atveju, gyvenimas pradeda gerėti. Tai kas tada svarbiau: kartu su visais panikuoti ir liūdėti dėl atsirandančių nelaimių ar sukurti besąlyginės meilės erdvę, kuri leistų  pasireikšti aukštesnės sąmonės jėgai?

Vienas komentaras “7 ciklai (II- 36)

Pridėti Jūsų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: