7 ciklai (II-33)

Šiame Visatos gyvavimo laikotarpyje Visata plečiasi, nes sąmonė, save suvokdama, išplečia naujas erdves ir papildomą laiką. Kalbu apie bet kurią sąmonės formą, nes šis principas galioja bet kuriame sąmonės sklaidos lygmenyje. Sąmonė, apčiuopusi savyje naują neištirtą suvokimo tašką, geba tą tašką suvokti ir išskleisti. Sąmonė, sutelkusi savo dėmesį į tą neatpažintą energijos ir informacijos darinį – tašką, jį tarsi atgaivina. Įvyksta to taško  sprogimas ir sąmonės vidus pasipildo nauja energija, nauja erdve ir nauju laiku. Jeigu sąmonės viduje atsiranda nauja erdvė ir papildomas laikas, tai ir Visatos erdvė prasiplečia tiek erdvės, tiek laiko atžvilgiu. Tai galima pavadinti ir didžiuoju sprogimu, kai Aukščiausioji sąmonė sutelkė dėmesį į tašką, jį suaktyvino ir įvyko sprogimas, kurio pasekoje susiformavo naujas laikas ir nauja erdvė. Tokie sprogimai gali vykti ir žmogaus sąmonėje, kai jis sufokusuoja dėmesį į jo sąmonei prieinamą suvokimo tašką ir jį suaktyvinus su mintyse kylančiomis idėjomis, įvyksta sprogimas ir pasipila naujos teorijos, nauji dailės kūriniai, nauji technikos atradimai. Nėra nuoseklaus vystymosi pagal vieną liniją. Arba kitaip tariant, žmonijos progresas nesivysto viena nuoseklia linija. Žmogus savo žemiškosios sąmonės dėka apčiuopia žmonijos sąmonei dar neatpažintą tašką, su savo dėmesio energija (minčių galia), jį suaktyvina ir išsiskleidžia naujos idėjos, kurios tarsi praplečia erdvę ir laiką naujomis galimybėmis, naujomis tiesomis. Pavyzdžiui paimkime mokslininkų gebėjimus suvokti vis mažesnes materijos dalelytes. Prieš kelis šimtus metų tų mažų dalelyčių egzistavimą niekas neužfiksavo ir jų tarsi nebuvo. Bet, kai kurie mokslininkai savo sąmonėje suaktyvino energinius – informacinius taškus ir atrado naujus vienetus, kurie praplečia suvokimą apie medžiagų struktūrą, apie bangų sklaidą ir t.t. Jie tarsi praplečia pasaulio erdvę, įterpdami naujas žinias į buvusį suvokimo lauką. O tos žinios tarsi keičia laiko pajautimą, laikas tampa reliatyvus.  Niekas nežino, kokius sąmonės taškus dar suaktyvins žmogus ir kuom nustebins pasaulį. Jeigu vystymosi procesas vyktų nuosekliai, tai žmogus galėtų apskaičiuoti, kokie pokyčiai gyvenime galimi. Bet to nėra. Pasaulis gali pasikeisti per akimirką, kai tik aukšto energinio lygio žmogaus sąmonėje susiaktyvins naujas sąmonės taškas. Šis sąmonės taškų susiaktyvinimas nebūna netikslingas ir atsitiktinis. Jie priklauso nuo to, kokiame energiniame lygmenyje yra žmonijos sąmonė ir kokias žinias ji jau yra pajėgi priimti ir suvokti. Labai dažnai pirmieji suaktyvinti sąmonės taškai būna nepriimami masės žmonių, reikia laiko, kol ta nauja informacija randa savo vietą žmogaus gyvenime. Ir labai priklauso nuo to, kokio sąmonės lygio paduodama informacija, kiek žmogus yra pajėgus ją priimti ir pasinaudoti. Kai kurios naujovės labai greitai įsitvirtina žmogaus gyvenime, o kitoms reikia laiko, kad jos būtų teisingai suprantamos ir įgautų savo svarbą. Taip susidaro galimybių įvairovė. Žiūrint į tai, kokie taškai būna suaktyvinti, tokią gyvenimo kryptį ir paima žmogus. Bet variantų įvairovė yra begalinė, todėl gyvenimas yra nenuspėjamas. Taip yra ir su žmogaus likimo linija. Ji turi savo kryptį, kuri priklauso ir nuo karmos, ir nuo kolektyvinės sąmonės, ir nuo sielos užduočių. Bet erdvėje egzistuoja begalė sąmonės takų, kurie gali visiškai pakeisti žmogaus likimo liniją. Tik jeigu žmogaus sąmonė nesiplečia, sąmoningumas neauga, tai žmogus tiesiog išnaudoja savo galimybių taškus, esančius tame sąmonės lauke, o naujų nepajėgia pasiekti dėl žemo sąmonės lygio.

Kodėl skatiname žmones domėtis naujovėmis, domėtis pasauliu, domėtis viskuom, kas nepažinta? Todėl, kad taip aktyvinasi sąmonės laukas ir jis gali suaktyvinti tam tikrą sąmonės tašką, kuris sprogdamas atveria žmogui naują veiklos lauką ir kitokio pobūdžio laiką. Laiką, kuris yra kitaip išgyvenamas, kuriame patiriamos kitokios būsenos, kitokie potyriai. Nors laikrodžių rodyklės eina nuosekliai tolygiai, pats laikas nėra nuoseklus. Akimirkoje gali užsifiksuoti tiek išgyvenimų, kad normaliai metams užtektų. Nuo sąmonės lygio priklauso ar laikas susispaudžia, ar išsiplečia. Juo sąmonė aukštesniame lygmenyje, tuo laikas labiau išsiplečia ir per tą pačią minutę galima išjausti, suprasti, patirti daug daugiau, nei tada, kai sąmoningumas žemas. Yra tam tikras bendras laiko suvokimo standartas, kuris atitinka kolektyvinės sąmonės vibracijų lygį. Pagal tai ir galima lyginti, kam laikas sustoja ar išsiplečia, o kam laikas susispaudžia, dingsta. Subtilusis (vidinis, reliatyvusis) laikas skaičiuojamas pagal išgyventų ir suvoktų akimirkų skaičių, svarbą, gilumą. Žmogus sukūrė kalendorių ir laikrodį tam, kad galėtų  turėti tam tikrus atskaitos taškus. Iš tikro, tų kalendorių ar laikrodžių nereikėtų. Žmogus turėtų mokėti gyventi pagal savo vidinį laiką ir jį praplėsti, praplečiant savo sąmonę. Bet išoriniame gyvenime kol kas tikslus laikas labai svarbus, nes pagrindinis žmogaus gyvenimas fiksuojasi išoriniame gyvenime. Kai žmogus pereis į vidinio pasaulio gyvenimą, tai laiko sąvoka pasikeis. Vėliau pasikeis ir erdvės suvokimas. Nieko nėra stabilaus, nei laiko, nei erdvės. Viskas kinta priklausomai nuo žmogaus gebėjimo suvokti tą erdvę ir tą laiką. Kolektyvinėje sąmonėje yra aktyvi mintis, kad pasaulis yra stabilus, išlaikantis savo formą, savo erdvę ir laiką. Bet ta idėja gali keistis. Ir ta idėja įneš naujumo į jūsų gyvenimą, kaip naujumo įneša daugybė naujų atradimų tiek mokslo, tiek meno, tiek bendravimo srityse. Tos idėjos sprogimo energija turi įsitvirtinti žmogaus laike ir erdvėje bei rasti tinkamą egzistavimui lauką. Pakeliant žemiškosios sąmonės vibracijas, reikia praplėsti žmogaus sąmonės lauką šiai naujai idėjai įsitvirtinti. O prasiplėtus žemiškosios sąmonės laukui, jo suvokimo erdvė keičiasi.

Reikia išmokti atskirti, kada žmogaus sąmonė plečiasi nuosekliai piltuvėlio formos spirale aukštyn, o kada tiesiog apčiuopiami sąmonės taškai ir įvyksta sąmonės praplėtimas. Žmogui nuosekliai atlaisvinant savo sąmonę  atsiranda galimybė daugiau suvokti tiek laiko, tiek erdvės atžvilgiu. Jis geba aiškiau suvokti savo žemiškąją aplinką, geba geriau įvertinti kas ir kodėl vyksta, geba geriau išjausti subtilųjį pasaulį. Tiesiog jo suvokimo horizontas plečiasi ir jis geriau suvokią jau esamą aplinką, tik jam dar nepažintą. O kai sąmonė pasipildo nauja energija, apčiuopus ir suaktyvinus naują sąmonės tašką, žmogus suvokia visiškai naujas idėjas, kurios dar nebuvo kolektyvinėje sąmonėje ir kurios dar nepasireiškė net subtiliajame pasaulyje. Tiek subtiliajame plane, tiek Visatos erdvėje ta nauja idėja gali įsitvirtinti, kai ji aktyvuojama žmogaus dėmesio energija. O jeigu įvyksta toks sprogimas, tai prasiplečia ne tik žmogaus sąmonės laukas, bet ir Kūrėjo sąmonės laukas. Jei prasiplečia Kūrėjo sąmonės laukas, tai tas pokytis pasireiškia ir materijoje – plečiasi  Visatos erdvė.

Kalbant apie žmogaus sąmonės struktūrą pagal elohimus, jau kalbėjome, kad tokiu atveju žmogaus sąmonė suvokiama kaip didžiulė galaktika, pilna žvaigždžių – nesuvoktų sąmonės taškų. Išsilaisvinus tų taškų energijai, sąmonė plečiasi, kaip ir plečiasi Visatos erdvė. Gali būti, kad žemiškoji sąmonė nustos plėstis dėl žmogaus ego sukeltų neigiamų minčių ir jausmų. Žemos vibracijos suformuos tankią sąmonės struktūrą ir ji nebus pajėgi į save įsileisti aukštesnių vibracijų idėjų ir prasidės mąstymo sąstingis. Tokiu atveju žmogus gali nustoti mąstyti ir jo sąmonės laukas pamažu trauksis. Bet trauksis tik piltuvėlio formos spirale žemyn ir grįš į pirmykštį žmogaus suvokimą apie gyvenimą. Suaktyvinta ir išskleista sąmonės taško energija niekur nedingsta, ji jau įsitvirtina Aukščiausios sąmonės lauke ir žmogui sužeminus savo suvokimą, pirmiausia jį reikėtų pakelti iki buvusio suvokimo lauko ir tik tada tikėtis apčiuopti naujus nepažintus sąmonės taškus.

Visatos erdvė gali trauktis tik tada, kai toje Visatoje nebelieka sąmoningos gyvybės, kuri savo dėmesio energija išlaikytų sąmonės lauką aktyvų. Tam ir reikalinga materiali gyvybė materialioje aplinkoje, kad dėmesio energijos pagalba būtų galima išlaikyti materiją – Visatą. Kūrėjas gali funkcionuoti ir be materijos. Tai kitos vibracijos ir jų dar nesuvokt žmogui, bet Visata (arba kitaip tariant – bet kokia materija), gali egzistuoti tik palaikoma sąmonės sufiksuota dėmesio energija. Ir jeigu tam tikroje Visatoje nebelieka materialios gyvybės formos, kuri išlaikytų aplinką savo dėmesio energija, tai tos Visatos erdvė traukiasi ir atsiranda Juodosios skylės, kurios į save sugeria visą buvusią energiją – informaciją ir nebeišskleidžia į aplinką jokios sąmoningos energijos.  Visata yra tokia, kokią ją pajėgia suvokti žmogus  ir kokią ją pajėgia suvokti kitos gyvybės formos kitose planetose. Visų gyvybės formų, esančių konkrečioje Visatoje, sąmonės laukas persipina ir susiformuoja Visata, kuri nėra iki galo pažini vienos planetos gyventojams. Ir šis pažinimas negali būti baigtinis, nes kiekviena gyvybės forma savo dėmesio energijos dėka gali suaktyvinti vis naujus sąmonės taškus, kurie nuolat keičia suvokimą kas yra Visata, kurie nuolat praplečia sąmonės lauką tiek erdvės, tiek laiko atžvilgiu.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: