7 ciklai (59)

Kuo skiriasi Amžinybės erdvė nuo Žemės erdvės? Pirmiausia, vibracijų aukštumu. Amžinybės erdvėje negali egzistuoti negatyvūs jausmai ir mintys, tuo labiau veiksmai. Čia nėra tokių vibracijų dažnio, kuriuose galėtų egzistuoti negatyvumas. Žemėje egzistuojančių vibracijų amplitudė yra didesnė: nuo pačių žemiausių iki aukšto dažnio. Kai žmogus sugeba savo kasdienybėje išjausti besąlyginę meilę, jis pakelia savo vibracijų dažnį iki aukšto lygio ir sudaro sau sąlygas įsilieti į Amžinybės erdvės paralelinės formos pasaulį, kuris jau formuojasi. Amžinybės erdvėje jau yra apjungta daugybė gyvybės formų pasaulių, bet Žemė joje turi tik paralelinio gyvenimo statusą. Pagal paralelinį gyvenimą sąmoningos kosminės būtybės gali nustatyti, kokią gyvenimo kryptį ir elgseną reikalinga suformuoti, kad žmogaus gyvenimas lengvai ir paprastai įsilietų į bendrąją erdvę. Tai nėra suvienodinimas visų pasaulių. Ne, įvairovė išlieka. Bet reikalinga suformuoti žmogui mintį, kaip jis turėtų gyventi, kad atitiktų bendros erdvės standartus. Viena yra tai, kad žmonės žino, kaip gyventi, bet visai kas kita – kaip jie gyvena. Todėl paralelinis pasaulis ir padeda išryškinti tai, kuo žmogus iš tikro gyvena. Ne ko norėtų, ko siektų, bet kaip faktiškai gyvena. Faktas lieka faktu. Tu gali save labai gerai įvertinti, gali save ir nuvertinti, bet tavo gyvenimas aiškiai parodo, ko tu esi iš tikro vertas. Nieko nėra atsitiktino ir nieko nėra, ko neformuotų pats žmogus sau.  Todėl gėrio siekis visai neatitinka įdedamų pastangų, kad tas gėris formuotųsi. Paralelinis pasaulis išryškina tikruosius žmogaus bruožus. Tai, ką neigiamo sukuriate Pakylėtųjų Valdovų nedomina, nes su neigiamybe naujo pasaulio nesukursi. Todėl paraleliniame pasaulyje neužsifiksuoja tai, kas yra neigiamo. Fokusuojasi (arba projektuojasi) tik tai, kas teigiama, kas suformuojama žmogaus teisingais pasirinkimais. Kas suformuojama remiantis teigiamybe, o ne neigiamybe. Pagal tą teigiamybę formuojasi žmogaus gyvenimo atkarpos paraleliniame pasaulyje. Čia yra užtvirtinama, ką jis pasiekė ir nustatomos galimybės kaip jis galėtų tai, kas teigiama įtvirtinti Amžinybėje, įtvirtinti nuolatinėje kasdienybėje. Paraleliniame pasaulyje atsispindi tai, ką žmogus iš tikro kuria (išgyvena, išjaučia) ir tai, kas yra aukštesnių vibracijų nei vidutinis Žemės vibracijų lygis. Kaip sakiau, žemų vibracijų jausmų, minčių, o tuo labiau veiksmo, negali būti Amžinybės erdvėje. Žmonės, gyvenantys savo aistrose, savo egoistiniuose spąstuose nesugeba formuoti gyvenimo, verto Amžinybės. Jų gyvenimas sudūlėja, kartu su jo mirusiais kūnais. Žmogus, atrodo, gyvena savo gyvenimą, o iš tiesų tas gyvenimas tampa beverčiu, neturinčiu įtakos nei ateičiai, nei dabarčiai. Todėl ir jaučia žmogus, kad gyvenimą nugyveno veltui, kad jo neįprasmino, nors daug dirbo, daug jėgų tam atidavė ir t.t.

Kai žmogus gyvena nevaldomų emocijų, minčių sraute, kai jo egoistiniai siekiai visiškai užgožia širdies balsą, užgožią bent jau minimalius doro gyvenimo reikalavimus, jis gyvena žemų vibracijų lygmenyje, gyvuliškų instinktų lygmenyje. Tas lygmuo vis dar realus Žemės erdvėje, bet Amžinybės erdvėje jo nėra. Jis nebeegzistuoja. Sielos įsikūnijimas nebeturi giluminės prasmės jei dėl žmogiškojo egoizmo nesuformavo teigiamos projekcijos į paralelinį pasaulį. Vadinasi, ji savęs, kaip įsikūnijimo, neužfiksuoja toje erdvėje. Ir reikės ne vieno įsikūnijimo, kol pataisys klaidas ir pradės save sufokusuoti (suprojektuoti) Amžinybės erdvėje. Siela turės tiek laiko įsikūnyti, kol sugebės įvaldyti žmogiškąjį protą ir formuoti aukštų vibracijų poelgius. Žemės vystymasis savo elipsėje turi ribotą laiko tarpą – arba ji pereina į Amžinybės erdvę, arba ilgam užsidaro apribotoje erdvėje. Bet, pagal Aukščiausios Sąmonės planą, kiekviena gyvybės forma turi vystytis, išreikšti save gyvenimo kūryboje, pakylėti savo vibracijų lygį ir jeigu to nepadaro, ji neišreiškia Dievo valios. Neišreiškia (nesukuria) energijos, kuri atnaujintų Aukščiausios Sąmonės energiją. Jeigu gyvybės forma praleidžia nustatytus vystymosi terminus, ji vėl grįžta į pradinį vystymosi tašką vis sudėtingesnėmis sąlygomis. Jeigu ši civilizacija ugdėsi iš beždžionės, tai kitai civilizacijai gali tekti save ugdyti iš bakterijos formos. Ir siela tarsi pakliūva į stagnacijos spąstus. Šioje epochoje siela yra pakankamai subrendusi, bet dėl savo žmogiškojo ego išsišokimų apriboja savo veiklą laike ir erdvėje. Ji gali pakliūti į tą ratą, kuriame save kurs iš dar grubesnių vibracijų gyvybės formų, pvz. bakterijų. Tokiu atveju ji grįžta į pradinį savo vystymosi tašką ir praranda milijonus metų. Sakytumėte, kas čia tokio, juk gyvenama Amžinybėje, jokio skirtumo laiko atžvilgiu nėra. Bet reikia suvokti tai, kad siela išlaiko prisiminimus buvusių gyvenimų, buvusios patirties ir jai be galo skausminga grįžti į „embriono“ stadiją, į pradžios tašką. Jai taip skaudu, kad būtų galima tai sulyginti su sielos suvokimu, kad pateko į pragarą. Ir tame pragare ji turės įsikūnyti daugybę kartų, kol pasieks tą patį lygį, kuriame užblokavo savo vystymosi. Tik tas laikotarpis bus dar labiau apsunkintas ir dar labiau suaštrintas, nes jis bus užspaustas karmos blokais. Tie blokai ir dabar skausmingai atsiliepia žmogaus gyvenimui. Viena yra atidirbti karmą savo dabartinio gyvenimo ar karmą buvusių gyvenimų. Bet daug sudėtingiau atidirbti karmą, kurią susiformavai praėjusiose civilizacijose.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: