7 ciklai (52)

Žmogus labai pažengė savo technokratiniame pasaulyje. Išradimai seka išradimus, formuojamos vis geresnės gyvenimo sąlygos. Pasaulis keičiasi ir kiekvienas žmogus turi prie jo prisiderinti. Bet žmogus neturi būti valdomas aplinkos. Žmogus yra kūrėjas ir jis turi valdyti aplinką. Deja, dabar žmogus norėdamas išlikti bendrame gyvenimo sraute pasineria į tą technokratinį pasaulį ir atiduoda savo energiją to pasauliui vystymuisi. Atiduoda savo energiją „negyvajai pusei“ kurti. Ką reiškia „negyvoji pusė“? Viską, ką kuriate šiame pasaulyje ir kas neturi išliekamosios vertės Amžinybės sraute. Žmogaus turtai, žmogaus pasiekti laimėjimai neturi vertės iškeliaujant į Amžinybę. Visados, prieš formuodami gyvenimo tikslą, įvertinkite kiek tai bus svarbu jums mirštant. Iš tiesų, yra labai svarbu, ką jūs paliekate po savęs. Į jūsų laidotuves gali ateiti daug žmonių, bet po mėnesio jus jau būsite pamiršti. Išbraukti iš gyvenimo daugumos jus pažinojusių žmonių. Nes nebėra tavo valdžios, nebėra tavo turtų – nebeverta tavęs prisiminti, nes reikia ieškoti kitų – autoritetingų, turtingų, turinčių galią visuomeniniame gyvenime. O ką prisimenate žmogui mirus? Prisimenate jo meilę, gerumą, supratingumą, palaikymo jėgą, išradingumą. Tai formuodami savo gyvenimą, pirmiausiai ir reikėtų atkreipti dėmesį ne ką kuri, o kaip kuri. Ne ko sieki, o kaip to sieki.

Savo gyvenamoje aplinkoje jūs turite gyventi, turite išlikti, vadinasi reikia rasti būdų kaip išgyventi. Bet jūsų laukia daug didesnė gyvenimo užduotis, nei prisitaikymas prie aplinkos ir išlikimas. Gyvenimas, kuriame siekiate tik prisitaikyti ir išlikti, atleiskite, visai neturi prasmės. Tai  tik žaidimas. Jūs žaidžiate rimtus, protingus, laimingus žmones. Bet tai tik iliuzija. Jeigu aplinkos triukšmas jus pakankamai prislopina, tai ir manote, kas esate laimingi, protingi, turtingi. Deja, likus vienam su savimi gali tekti save labai nuliūdinti, nes pajauti, kad visa tai netikra. Iš tikrųjų, dabar blogiausia tai, kad kas tikra, o kas netikra žmogus nepajėgia suprasti. Jo smegenys atrofavosi, nežiūrint į tai, kad jis yra protingas ir veiklus. Jis nebeišgrynina tikrosios tiesos, neišskiria jos iš iliuzijos ir melo. Ir visa aplinka sukasi tam tikrame iliuziniame verpete, kurio neįmanoma sustabdyti ir susivokti savyje. Nuolat skambanti  negyva muzika, nuolat bukinanti informacija per TV, žurnalus, laikraščius, internetą – apsupa žmogų tokiu voratinkliu, kad žmogus nebeturi nei laiko, nei jėgos, nei suvokimo, kad reikėtų save išgryninti ir išvalyti. Žinoma, jam gali net nekiti noras ką nors keisti savo gyvenime, kol ateina akimirka kai save pamatai gyvenantį visai betikslį gyvenimą. Tada apima liūdesys, skausmas ir vėl ieškai galimybės grįžti į tą gyvenimo verpetą, pamirštant savo tylą, savo beprasmybės skausmą. Kalbėjau labai filosofiškai jūsų kalba, kuri yra bereikšmė, kuri suka aplink daug žodžių, bet esmės taip ir nepasako. Argi jūsų gyvenime taip nėra, kad daug kalbama, daug politikuojama, o paprastos prasmės niekas neįžvelgia ir aiškiai bei paprastai nebepasako esmės. Apie esmę kalbėti nėra labai sunku, bet ją suvokti darosi labai sunku. Žmogui vienam pačiam susigaudyti kur tiesa, o kur melas – darosi sunku. Nekalbu apie kasdienybės reikalus. Aš kalbu apie tai, kad žmogui sunku susivokti ar iš principo jo gyvenimas eina teisinga kryptimi, ar jis įsuktas į apgaulės verpetą, į iliuzijos verpetą ir gyvena tik todėl, kad reikia kažkaip išgyventi tą dieną, kad reikia įeiti į tą bendrą srautą ir su juo kartu nugyventi gyvenimą. Bet, visa tai tik gyvenimo žaidimas. Jūs žaidžiate rimtus, atsakingus žmones arba atvirkščiai – lengvabūdiškus, neatsakingus žmones. Jūs pasirenkate vaidmenį, atsižvelgdami į tėvų patirtį, į tėvų suformuotą gyvenimo stilių, į visuomenės suformuotas taisykles. Vaikystėje jūs gyvenate taip, kaip matote gyvenant savo tėvus, jaunystėje bandot kažką keisti, net neturit tam daug jėgų, nes gyvenimo verpetas įsuka ir jūs atsiduriate toje pačioje vietoje -kaip visi. Nesate labai patenkinti nei savo pasiekimais, nei savo šeima, nei savimi. Bet, jeigu esate stiprūs tai sugebate prisitaikyti. Jeigu esate silpni – jus tas gyvenimas „suvalgo“ vaistais, narkotikais, alkoholiu, lošimais, seksu.

Lieka klausimas, o kas yra tikrasis gyvenimas? Kaip žmogus turi jį suprasti, kaip suvokti tai, ko nežinai tu, nežino ir kitas žmogus? Ir vėl grįžtu prie jau išvardytų tiesų – žmogaus protas padeda žmogui prisitaikyti prie gyvenimo. Jis padeda išlikti stipriu ir nugyventi tvarkingą gyvenimą Žemėje. Bet norint suvokti ar tu gyveni tikrąjį gyvenimą ar iliuzinį, reikalingas atsilaisvinęs suvokimas. Sąmoningumas atsilaisvina tik pakėlus savo vibracijas, tik suvaldžius savąjį ego, atsisakius savo asmeniškumo ir įžengiant į kitų vertybių pasaulį. Sakote, neįmanoma išgyventi su tokiomis vertybėmis šiuolaikiniame pasaulyje. Ir jūs teisūs – neįmanoma, nes visiškai nesusiderina tai, kas tikra ir tyra su tuo, kas apgaulinga, nereikšminga. Iš pradžių žmogui būna sunku, nes jis turi rasti jėgų pasipriešinti tam gyvenimo verpetui, turi atsisakyti tam tikrų įpročių, tam tikrų siekių. Aplinkiniai mano, kad darote kvailus sprendimus, pačiam viduje sukyla abejonės, kurios tikrai nepalengvina būsenos ir žmogus jaučiasi arti išprotėjimo ribos. Viskas, kas atrodė natūralu ir tikra – tampa nereikalinga. O kas yra tikra – neaišku. Kyla klausimas, gal nėra tos kitos tiesos, gal aš klystu, gal kiti yra teisesni? Iš tiesų, tai natūrali būsena, kuri atsiranda, kai žmogus pradeda kelti savo vibracijas, pradeda mąstyti. Žmoguje sukyla visi prisirišimai prie senojo pasaulio suvokimo, jis sukyla prieš naują suvokimą, kurį tik apčiuopia, bet nesupranta. Suvokti žmogui, kad jo pasaulis tik iliuzija – labai sunkus momentas. Pasimetimas gali būti didžiulis, žmogaus protas gali neatlaikyti tokios įtampos – žmogus arba pasiligoja, arba grįžta greitai į savo buvusią kasdienybę, kad tik pamirštų buvusius išgyvenimus ir gyventų toliau bendrame sraute. Bet yra viena galimybė, kuri padeda išsilaikyti savo ėjime į priekį – tai tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu. Tai vidinė šviesa, esanti tavyje ir galinti tau suteikti ramybės, susiliejimo su meile. Tik koncentruojant visas mintis į Dievą, gali iš tos būsenos lengvai išeiti. Tu gali nežinoti, kas teisinga, o kas neteisinga tavo gyvenime, bet tu turi žinoti, kad Dievo meilė yra nuolatinė tave globojanti jėga. Tai gėrio jėga. Jeigu tavyje nėra tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, tai pasiremk logika – kiek filosofų rašė apie aukščiausiąją jėgą, kiek religijų kalba apie Dievą – negi visa tai neegzistuoja? Įvertink tai, kiek rimtų ir protingų žmonių kalba apie tai, kad Dievas yra. Jeigu tau pačiam sunku Jį išjausti – tai pasiremk kitų žmonių išmintimi, gal tada tu leisi sau patikėti Dievu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: