7 ciklai (20)

     Siela savo sąmonę išdalija į dvi dalis, ji turi tarsi savo dvynę. Viena dalis būna įsikūnijime, kita amžinybėje. Viena dalis visados reinkarnuojasi, įgaudama vis naują individualumą, o kita dalis išlieka subtiliajame pasaulyje ne kaip individualybė, o kaip dalis, kuri apjungia visus įsikūnijimus, visą informaciją, visus gebėjimus ir visą karmą. Subtiliajame pasaulyje egzistuojanti sielos dalis išlaiko atmintį visų įsikūnijimų. O antroji dalis į įsikūnijimą ateina su savo individualia programa. Tik šią programą įvykdžius, gaunami impulsai iš subtiliosios sielos apie galimybę praplėsti savo žemišką veiklą ir įgyvendinti naujas užduotis. Atsiveriant Aukščiausiajam Aš, siela, esanti įsikūnijime vis labiau susilieja su siela, esančia subtiliajame lygmenyje. Juo tas ryšys stiprėja, tuo aiškiau žmogus pajaučia ryšį su savo tikruoju Aš. Jis atsisako savo asmeniškumo (nes subtiliajame lygmenyje nėra asmeniškumo. Yra tam tikras individualumas, išskirtinumas, bet asmeniškumo nėra).

Žmogui neturi būti svarbu, kas jo esybė, kiek yra esybės sielų. Jam turi rūpėti tik jo dabartinė žemiškoji išraiška ir jo žemiškosios sąmonės susiliejimas su savo aukštesniuoju Aš, su savo dvynės sielos sąmone. Dvynė siela gali būti ir Pakylėtasis Valdovas. Kai žmogaus žemiškoji išraiška atsilaisvina nuo karminių blokų, jo žemiškosios sielos sąmonė gali susilieti su dvynės sielos sąmone ir tada žmogaus išraiška būna labai tikslinga, konkreti ir vardan žmonijos gerovės. Žemiškosios sielos (žmogaus) negalima pavadinti Pakylėtuoju Valdovu tol, kol žmogaus sąmonė nesusilieja su savo sielos sąmone ir kol sielos sąmonė nesusilieja su subtiliajame pasaulyje egzistuojančios sielos dvynės sąmone. Žmogus turi savo individualią gyvenimišką paskirtį. Jis gali per vieną įsikūnijimą neatskleisti nei sau, nei kitiems, kad jo „gyslomis teka“ Pakylėtojo Valdovo energija. Nes ta energija ir neteka „jo gyslomis“ dėl karminių blokų, dėl neteisingo gyvenimo būdo. Kai žmogus save apriboja tik žemiška veikla, jo suvokimas užblokuoja Pakylėtojo Valdovo energijos pakliuvimą į jo kūnus. Bet, jeigu sielos užduočių formavimo tarnyboje jau buvo nuspręsta suteikti galimybę Pakylėtojo Valdovo energijai pasireikšti žemiškoje veikloje tiesiogiai, tai tas žmogus bus nuolat mokomas ir išbandomas, kol jo sąmonė susiformuos tvirta ir nekintanti. Kol žmogus susivoks, kokią užduotį turi įgyvendinti Žemėje. Tokiu atveju, sielos dvynės iš subtiliojo pasaulio energija įsilies į žmogaus energinį lauką ir skleis labai aukštas žemiškas vibracijas, taip sudarydama sąlygas Pakylėtajam Valdovui tęsti savo žemišką veiklą. Įsikūnijime yra daug Pakylėtųjų Valdovų, bet ne visi jie yra „veiklūs“. Žemiškosios sielos brandos stoka dažnai trukdo šiai veiklai pasireikšti. Bet ne būtinai visos žemiškos sielos susietos su Pakylėtaisiais Valdovais. Pakylėtuoju Valdovu tampama tik tada, kai žemiškoji sielos dalis pakelia savo sąmonės lygį į labai aukštą energetinį lygį, būdama Žemėje. Tai labai  subtilus momentas apie kuriuos daugiau nenorisi kalbėti, nes dar nesu suformavęs tinkamo jūsų požiūrio į gyvenimą Amžinybėje. Ne viską galima paaiškinti žodžiais, dažniau reikalingas asmeninis išgyvenimas, pajautimas. O to ir siekiu šioje knygoje – sužadinti asmeninį pajautimą subtiliojo pasaulio (vidinio pasaulio).

Jeigu Sąmonės duotas impulsas veikia milijonus metų, tai ir esybės suformuotas impulsas veikia tūkstančius metų. Nėra taip, kad esybė keistų sielos vystymosi kryptį po kiekvieno įsikūnijimo. Ji save išskaidė į šviesos kūnus su sielomis ir nustatė vystymosi kryptį, kuri nėra keičiama. Ji save suformavo į sielą ir įliejo į žmogiškąją struktūrą, tuo sudarydama sąlygas virsmui. Paskirtis yra nustatyta ir ji nėra keičiama, kol paskirtis neįvykdyta. Atėję į Žemę šviesos nešėjai jau buvo pilnai įvykdę savo vystymosi procesą, todėl jie gali rinktis – eiti Dvasios Mokytojo keliu ar pereiti į kitą lygmenį ir vėl save išreikšti  materijoje. Jų paskirtis nebuvo keista, nes jie savo paskirtį realizavo, tik pasirinko kitą kelią – pagalbos kelią, aukojimosi kelią vardan kitos gyvybės, kitaip tariant, vardan Dievo. Nes Dievas išreiškė save į daugybę gyvybės formų ir visos yra svarbios. O kai jau pasieki tam tikrą suvokimo lygį, tai jau suvoki, kad tikslingai save išreikšti turi visos gyvybės formos. Nes jeigu kažkam nesiseka – jis silpnina Dievą, o tai reiškia, silpnina viską.

Esybė nustato savo išraiškos paskirtį ir ji nesikeičia. Ta paskirtis yra įgyvendinama. O jeigu jau įgyvendinta, tai gali būti suformuota nauja paskirtis. Pakylėtieji Valdovai, Dvasios Mokytojai, kurie pasiekė savo gyvenimiškoje išraiškoje aukštą energinį lygmenį, taip pat yra suformuoti iš Kristaus sąmonės lygio. Bet tos sielos yra aukšto energinio lygmens, jos suvokia ir gali daugiau, nei žmogaus sąmonė. Jų veiklą pereina į kitą energinį lygmenį, ko turėtų siekti kiekviena siela. Naujame energiniame lygmenyje sielos atlieka savo naujas užduotis, ten save realizuoja ir kelia savo sąmoningumą. Kartu, bendrauja su dar aukštesnio lygmens atstovais, pvz., iš Visatos valdymo centro ar Visatų Viešpačiais. Kiekviename energiniame lygmenyje vyksta atskira gyvenimo forma. Kaip Danguje, taip ir Žemėje. Visur veikia tam tikri kosminiai dėsniai ir visur vyksta augimas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: