7 ciklai (16)

Žemiškoji sąmonė ir čakrų sistema išlieka šviesos kūne. Šviesos kūnas – tai indas, kuris į save priima sielą, tolesnei reinkarnacijai. Šviesos kūnas įneša atmintį to, kas jau buvo išgyventa, o siela toliau eina per gyvenimą su savo užduotimi ir paskirtimi. Jeigu per paskutinį įsikūnijimą įvykdė savo užduotis (bent jau pagrindines), ji dalyvauja sielos užduočių tarnybos posėdyje ir prisiima naujus įsipareigojimus. Tai priklauso nuo sukauptos šviesos energijos – nuo pasiekimų momentumo. Bet kokiu atveju, po kūno mirties, siela dalyvauja Sielos užduočių formavimo posėdyje ir būna įvertinti visi jos pasiekimai, bei jos veiksmų įsikūnijime atitikimai bendrai nuostatai, bendrai paskirčiai. Siela gauna daug užduočių. Tai gali būti ir visuminės užduotys – skirtos visai žmonijai padėti, o gali būti ir labai konkrečios, kurios susietos su karminiais ryšiais ir su kitų žmonių (sielų) užduotimis. Pvz., padėti konkrečiam žmogui, konkrečioje gyvenimo situacijoje, kad jis galėtų priimti teisingą sprendimą, jeigu būtų nuklydęs nuo to sprendimo teisingo įgyvendinimo. Jeigu tas konkretus žmogus gyvena teisingai ir jam pagalbos nereikia, tada jūs ir nesusitiksite tame būsimame gyvenime, bet visados yra numatytas pagalbos variantas ir jeigu to reikia, tu jau atsirandi tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje su tinkama pagalba. Lieka tik klausimas ar tu pats būsi tiek subrendęs toje Žemėje, kad galėtum suteikti tą pagalbą. Jeigu įsiklausai į vidinį balsą, į intuiciją – tai tą pagalbą suteiksi. O jeigu suveiks logika, abejonė – tos pagalbos nesuteiksi, vadinasi sielos užduoties neįvykdysi. Ir vystymosi kryptis tiek tavo, tiek to žmogaus, tiek aplinkinių žmonių, įgaus neteisingą formą. O jeigu neteisingą – vadinasi suformuosi sau karmą. Negali net žinoti žmogus, kad tu jau pasielgei neteisingai, nes tau atrodo, kad tu nieko nedarei. Deja, nieko nedarymas dažnai reiškia, kad blokuoji sielą ir nuolat formuoji neteisingus sprendimus. Gyvendamas tyliai, ramiai, žiūrėdamas TV, valgydamas ir miegodamas, atrodo niekam nekenki. Bet tu kenki sau, nes nėra sielos išraiškos. Nėra jos užduočių įgyvendinimo. Formuoji sau karmą. Negalima „prastumti“ gyvenimo. Jį reikia išgyventi. Jeigu ir klysti, bet tu veiki. Vieną kartą suklydai, antrą kartą gal pasielgsi teisingai ir tavo karma neaugs. Klysti galima, nieko nedaryti – negalima.

Šviesos kūne lieka žemiškoji sąmonė. Ji lieka tokia, kokią suformavote per paskutinį įsikūnijimą, o Žemėje nuolat turite galimybę ją atlaisvinti, pakeliant jos vibracijas. Ir jeigu kažkada jūsų sąmonė buvo labai atvira Aukščiausiajai Sąmonei, tai negebėdami suvaldyti savojo ego, ją užblokavote. Bet, jeigu kitas įsikūnijimas sėkmingas, jūs galite ją vėl atlaisvinti ir taip pasiekti labai gerų rezultatų. Jeigu prieš tai buvusiuose įsikūnijimuose sąmonė buvo atlaisvėjusi, tai dabar įdėtos pastangos duoda žymiai geresnius rezultatus. Tai paaiškina tą mintį – kodėl gyvename panašiai, o rezultatai skirtingi? Todėl, kad buvęs sąmonės lygmuo buvo kitoks. Vieno visados žemas, o kito tik užblokuotas. Ir jeigu tą bloką atlaisvini – grįžta visa buvusi jėga. O kiti tik nežymiai pakelia sąmonės lygį. Ir nieko kaltinti nereikia. Ne kažkas kitas formuoja tavo patirtį, tik tu pats, o šviesos kūnas tik perneša informaciją iš vieno įsikūnijimo į kitą.  Jeigu, pvz., būdama karalienė, tu mirei prakeikdama aplinkinius, tai tavo šviesos kūne išlieka ne tai, kad buvai karalienė, o tai, kad tu kažką prakeikei. Lieka prakeiksmo anspaudas, kuris blokuoja daugybę čakrų. Praeitas gyvenimas gali būti svarbus tik dėl to, kad suvoktum, kas tau dabar trukdo vystytis arba pamatytum savo stipriąją pusę. Tai gali  tik palengvinti priimti sąmoningus sprendimus. čia visiškai nesvarbu, koks buvo tavo įsikūnijimas – ar tu vienuolis, ar faraonas, ar ubagas. Tai neturi reikšmės sielos ir esybės išraiškai, kaip neturi reikšmės aktoriui ar jis vaidins karalių, ar ubagą. Svarbu, kad vaidmuo būtų ryškus, išsiskiriantis ir padarantis įspūdį žiūrovams. Suteikiantis apmąstymo, gerumo, džiaugsmo ar kitų gerų emocijų. Nėra svarbu ką vaidinsi, svarbu, kaip tą vaidmenį atliksi. Gavęs karalienės vaidmenį ir jos teisingai neatlikęs, tu gali susiformuoti tokią didžiulę karmą, kurios tikrai nebūtum susiformavęs, būdamas medkirčiu ar piemeniu. Juo ryškesnė pozicija išraiškoje, tuo esi žinomesnis pasaulyje, tuo labiau tu darai didesnę įtaką platesnei auditorijai. Vadinasi, tu tampi tam tikros idėjos skleidėju, kurią priima daug žmonių. Ir jeigu ta idėja neteisinga, o ją jau priėmė ir pagal ją gyvena daug žmonių – tu priimi karmą už visus tų žmonių padarytus neteisingus sprendimus. Tai suvokiate, kokia karma gali būti uždirbama. Bet, jeigu gyvenimas suteikė žinomumo galimybę, vadinasi buvo galimybė išreikšti teisingą idėją. Ja arba pasinaudojai, arba ne. Žinomumas labai maitina ego. O ego yra manipuliatorius. Jis gali tave suklaidinti – vardan asmeninio malonumo ir asmeninių troškimų, pamirštant visuminius procesus, pamirštant sielos užduotis. O sielos užduotis vis tiek lieka ta pati – pakeisti masės žmonių nuomonę. Tai kiek reikės sielos įsikūnijimų Žemėje, kol atidirbs karmą ir galės vėl įtakoti masę žmonių? Laikas labai prasitęsia. Atrodo, nieko čia tokio, kiek bus įsikūnijimų, tiek ir gyvensi. Bet tu pažeidi matricos darbą ir sustabdai vystymosi daugybės sielų, sustabdai bendrą Žemės vystymosi greitį. Tu pakenki Žemei. Taip tu suformuoji karmą, kaip Visatos gyventojas, kaip esybė. Ir sekantis įsikūnijimas gali būti ne Žemėje, o daug sunkesnėje sąlygose kitame pasaulyje. Negali sakyti, kad pvz. Hitlerio ar Stalino sielos tikrai nukeliavo į kitą pasaulį („į pragarą“), nes gal jie padėjo milijonams žmonių pagreitintai atidirbti karmą? O gal tai buvo tik neteisingi sprendimai? To nevertinu šioje knygoje, nes čia nekalbu apie asmeniškumus. Čia kalbu ne apie įvaizdį, ne apie vaidmenį, kurį atliekate, o apie sielos kelią per gyvenimus.

Pirmiausia norėjau, kad suvoktumėte – siela su šviesos kūnu atsijungia nuo fizinio kūno po jo mirties. Ji tik išsineša atmintį to, kas buvo pasiekta ir išsineša energinę jėgą – pasiekimų momentumą. Kai šviesos kūnas tiesiogiai įsitvirtina žmogaus įsikūnijime, žmogus pasiekia nušvitimą. Bet tai yra ne vien to žmogaus įdirbis. Tai būna daugybės teisingų įsikūnijimų įdirbis. Jeigu čakros būna neužblokuotos, sąmonė atvira Aukščiausiai Sąmonei, tai paskutinis įsikūnijimas būna šviesus. Gali būti, kad reikia pabaigti tam tikrus karminius ryšius, atiduoti karmines skolas, bet toks žmogus tai daro sąmoningai, tikslingai ir visiškai nederina savo gyvenimo būdo su visuomenės normomis. Jis gerbia visuomenę, nes tai Dievo dalis, bet jis elgiasi tik pagal Dievo valią, o ne pagal žmonių norus. Toks žmogus savo veiksmais nepakenks visuomenei, bet jo elgesys kitų supratimu bus keistas, nesuprastas, bet gal dėl to ir gerbtinas.

Jeigu žmogaus kūnas po mirties yra deginamas ir tas procesas palydimas maldomis – tada ugnis apvalo astralinį, mentalinį ir eterinius kūnus. Jie greičiau išsiskaido erdvėje ir neužteršia erdvės savo negatyvumu. Jūs dabar kremuojate palaikus ir tai gerai, bet reikėtų nepamiršti kremavimo laiku melstis. Nesvarbu šalia ar kitoje vietoje. Svarbu tuo metu paduoti išeinančioms energijoms jėgos. Jėgos atsilaisvinti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: