7 Ciklai: Žemės gimimas (1)

Mokytojų rekomendacija nuosekliai įkeliu tekstą iš užrašomas knygos “ 7 ciklai“

 Pažvelkime į Žemės gimimą kitu kampu. Dievas sukūrė Žemę, arba kitaip tariant, Aukščiausioji Visatos sąmonė (Visatos Šaltinis), gebanti valdyti procesus visoje beribėje erdvėje, prieš kelis milijardus metų suformavo Žemės branduolį iš labai kieto metalo ir įliejo į tą metalą ugnį – gyvybę. Kol degė ugnis, skyrėsi tam tikros medžiagos, kurios leido formuotis įvairiems deriniams – taip formavosi vienaląsčiai organizmai, bakterijos. Tuo tarpu erdvėje egzistavo ir nelabai materiali gyvybė, gaubianti dar karštą Žemę, bet turinti tam tikrą sąmonės formą. O Žemės epicentre formavosi galingoji gyvybės energija, kuri iki šiol pulsuoja Žemės epicentre. Šis centras energiniame plane yra sujungtas su Visatos Šaltinio centru. Nors jis yra nutolęs tokiu dideliu atstumu, kad Žemėje dar nėra sugalvotas toks skaičius, tai netrukdo Žemės vibracijoms susilieti su Visatos Šaltinio vibracijomis. Yra sąskambis. Jis veikia tol, kol Žemė (ar kita planeta) yra gyva. Kai sąskambis prarandamas, planeta sprogsta arba visiškai sunyksta. Taip dingsta bet kokia gyvybės forma, buvusi toje planetoje.

Dievas sukūrė Žemę, uždegė ugnį ir proceso eigoje išskyrė chemines medžiagas, kurios suformavo derinius įvairių gyvybių formoms atsirasti. Visatos Šaltinis atsiuntė iki Žemės tam tikrus spindulius su informacija, kuri užkodavo kiekvienos materialios gyvybės paskirtį. Taip į ląsteles įėjo atmintis. Būtent dėl to iš medžio sėklos užauga medis, iš gėlės – gėlė, iš žmogaus – žmogus. Visatos Šaltinis paleido informacinius – energinius spindulius ir į Žemėje susiformavusius cheminius darinius įprogramavo tam tikrą prigimtį, paskirtį. Taip per ilgus milijonus metų formavosi materialios formos, tame tarpe vanduo ir deguonis.

Vandenį reikia gerbti. Vanduo – tai išlydytas krištolas, kuris priima iš Visatos Šaltinio paties aukščiausio dažnio energiją. Tai pati tyriausia, energiniu požiūriu, struktūra, esanti Žemėje. Nėra nei vieno darinio, kuris pajėgtų priimti tokio tyrumo, subtilumo energiją, kaip vanduo. Ne veltui žmogaus kūnas sudarytas 70 %  iš vandens. Tai tikslinga, nes tik per išlydyto krištolo struktūrą ir jo skleidžiamų virpesių dažnį galima susijungti su Visatos Šaltiniu. Kodėl sakoma, kad žmogus turi būti skaidrus kaip krištolas? Kad priimtų pačią aukščiausią energinę srovę. Krištolas atspindi šviesą, o šviesa – tai gyvybė. Krištolas ( tiesa, šios medžiagos iš tikro negalima suvokti kaip krištolo žemiškąja prasme, bet tai geriausiai apibūdinamas pavadinimas tos medžiagos, kuri atstovauja vandenį) geriausiai priima  šviesą ir ją išskaido į milijonus atspalvių. Todėl ir žmogus, priimdamas Šviesą iš Visatos Šaltinio, ją išskaido į milijonus atspalvių, taip suformuodamas įvairovę ir veiksmą. Taip prasideda veiksmas. Didžioji šviesa išsisklaido per žmogaus kūną – ten esantį vandenį ir išsispinduliuoja į erdvę visomis spalvomis.

Vanduo – karštos ugnies išlydytas krištolas, kuris savo struktūroje saugo atsiminimą apie gyvastį. Vanduo padeda atsinaujinti ląstelėms. Tai suteikia gyvybei amžinumo. Be sugebėjimo atsinaujinti, bet kuri gyvybės forma gyventų labai trumpą laiką. Bet vanduo atlieka chemines reakcijas su kitomis medžiagomis ir jos nuolat atsinaujina, gyvybės formai sąmoningai to net neužfiksuojant. Vanduo, esantis gyvybės formoje, sąveikauja su kiekviena savo molekule, taip perduodamas virpesius ir suteikdamas augimo, judėjimo galią. Vanduo nuolat juda, jo pagrindu formuojasi naujos ląstelės ir gyvybės forma auga, bręsta, ir kas svarbiausia, neklysdama atlieka jai užkoduotas funkcijas. Jos niekados nepažeidžia savo paskirties. Vanduo atspindi Visatos Šaltinio energiją ir jis priima tikslią informaciją apie paskirtį. Taip į bet kurią gyvybės formą yra įtvirtinama informacija ir prisiminimas, kaip turi vystytis ir augti bet kuri gyvybės forma.

Žmogus gali užkalbėti vandenį, kad jis gydytų. Jis gali kas rytą paprašyti vandens, kad jį atgaivintų, kad suteiktų žvalumo, sveikatos. Žmogus sąmoningai nukreipia dėmesį į stiklinę su vandeniu, sąmoningai į ją išspinduliuoja meilę, šviesą ir paprašo vandens sustiprinti jo kūną. Ir vanduo tai padaro. Vanduo gydo. Jis gali perduoti į jūsų užterštą organizmą idėją – reikia atsinaujinti, reikia sustiprėti. Ir išgertas užkoduotas vanduo perduoda informaciją kūne esančiam vandeniui. Atsiranda sąskambis. Jeigu jūsų mintis bus stipri ir jeigu tikėjimas tuo, kad vanduo pats stebuklingiausias vaistas, bus stiprus, jis gali išgydyti pačias įvairiausias ligos formas. Gal tai nėra taip greitai veikiantis procesas, kaip tabletė nuo temperatūros, bet tai suveikia – tai priklauso nuo ligos formos, nuo kūno pažeidimo, nuo sugebėjimo užkoduoti vandenį. Tai reikia daryti, geriausiai, po maldos, kai žmogaus vibracijos aukštos. Ir geriausiai, kai tai atlieka pats žmogus, nebent labai tikėtų tuo žmogumi, kuris koduoja vandenį. Taip vanduo gydo tiek žmogaus kūną, tiek augalus, gyvūnus.

Atsiradus vandeniui, pradėjo formuotis materialios gyvybės formos. Žemės pluta atvėso, degimo procese išsiskyrę vandens garai susijungė su cheminėmis medžiagomis ir pradėjo formuotis materiali gyvybė: akmuo, mineralai, druska, vienaląsčiai gyvūnai, bakterijos. Vėliau augalija bei vandens gyvūnija. Pirmoji gyvūnija susiformavo tame stebuklingame vandenyje, nes judėjimo sąlygos geriausios buvo vandenyje. Vandenyje formavosi ir sąmoninga gyvybė – tai daugybė žuvų, kurios per laiką pakito, tapo ropliais, o vėliau išsivystė ir žmogaus kūno forma. Kai Žemę pasiekė tam tikra energinė banga iš Visatos Šaltinio, prasidėjo masiškas roplių išlipimas į Žemės paviršių. Tarsi būtų gavę vieningą signalą, daugybę roplių lipo į sausumą ir pradėjo naują etapą, kai gyvybė savo vystymuisi pradėjo naudoti orą. Nors deguonio buvo ir vandenyje, jo nepakako sąmoningumui augti. Štai taip paliečiame kitą stichiją – orą.

Vanduo – tai gyvybė, tai atmintis, paskirties perdavimas, augimas, šviesos priėmimas ir išskaidymas.

Oras – tai erdvė, kurioje išryškėja materialumas. Be deguonies ir kitų cheminių elementų sąveikos, negalėtų išryškėti materialumas. Tai kaip fotografijoje naudojama vaizdo išryškinimo medžiaga. Deguonis išryškina materialumą. Tai, kas buvo pusiau materialu, Žemei apsigaubus deguonimi – virto materialumu. Jei smegenims ar kitiems organams trūksta deguonies, išnyksta materialumo galimybė ir tai kas nematerialu pasitraukia iš materialiosios formos. (žmogaus kūnui mirus, siela iš jo pasitraukia). Oras nėra pati gyvybė, kaip vanduo, bet be oro neįmanoma suformuoti materialios išraiškos. Oras svarbus, kaip gyvybę palaikantis elementas. Štai taip matote, kad kiekvienas cheminis elementas turi labai aiškią paskirtį ne tik chemijos mokslo požiūriu, bet ir energijų požiūriu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: