Ritos potyriai prie gyvybės upės

   Pasidalinsiu prieš kurį laiką vykusiais procesais. Gali būti, kad pas daugelį šiuo metu gali atsispindėti panašios būsenos.

   Vieną dieną Violeta parašo žinutę, kad reikia mano pagalbos, nes ji užčiuopė savyje stiprų nepagarbos jausmą – gal mudvi kartu galėtume tą situaciją transformuoti. Atvažiuoju pas ją, bet Mokytojai pirmiausia sodina mane ant kėdutės. Prasideda darbas. Mokytojai parodo užstrigimą sielos plane. Per daugelį įsikūnijimų buvo susiformavęs skausmas, nes visada stengdavausi padaryti viską teisingai, pamiršdama save. Mokytojai pradėjo pildyti mane džiaugsmo ir sveikatos energija. Po šio proceso Violeta galėjo pakilti aukštyn ir ten transformuoti savo suvoktą situaciją.

   Atrodė, kad procesas pasibaigė, bet vakare prasidėjo stiprus pykinimas, o ryte jau gulėjau lovoje. Ašaros byra, skauda visą žarnyną. Bandžiau pajuokauti Violetai, kad stipriai suveikė „sveikatos ir džiaugsmo energija“. Bet aiškiai suvokiau, kad man taip pat sukėlė nesuvoktas sąmonės būsenas, tik kitokio pobūdžio nei Violetai.

   Vakare gaunu Saulės žinutę: „Tos būsenos – tai ištikimos durys, kurios saugo nuo nemalonių prisiminimų, kurių dar nepajėgiame priimti ir integruoti. Pusiausvyra buvo išsidirbusi ant nesaugumo kojų. Ir tos kojos subyrėjo. Tai rodo, kad už nesaugumo vartų kruta tikroji priežastis, kuri jaučia, kad tu jau pajėgi ją priimti su meile. Kažkas, ką laikai neigiamu šio ar praėjusio gyvenimo veiksmu. Neigiamų įsikūnijimų nėra, viskas yra vertinga patirtis. Reikia atrakinti nesaugumo duris ir įeiti į tos sąmonės dalies erdvę. Antro žmogaus buvimas tuo metu padėtų suvaldyti energijų srautus ir juos sklandžiai savyje integruoti. Šumerų magai irgi sunkias būsenas slėpdavo vadinamuose sandėliuose, kad netrukdytų, kol ateis laikas ir jėga tai suvokti. „Drakono Simudaro“ istorijoje Simudaras su Aja vienas kitam padėjo, nors abiem buvo sunku. Tai pasinaudokite Ajos įšventinimo eiga: pakilkite į sielos planą prie savo gyvybės upės ir palaiminkite kiekvieną šio gyvenimo situaciją ir susitikimą, ypač kurie kelia neigiamas emocijas“.

   Už poros dienų vėl nuvažiuoju pas Violetą. Sutariam pabandyti, kaip Mokytojai ves, ir kas mums gausis. Atsisėdu ant kėdutės, atrodo, pilnai pasiruošusi. Violeta savo regėjime paima mane už rankos ir bando vestis į sielos planą, bet, pasirodo, aš bandau pabėgti, mano asmenybė bijo. Tada pasirodo Saulės sąmonė, ir jos abi palydi mane į sielos planą. Saulė lydėjo iki tam tikro momento, tada tolyn nuvedė Violeta. Ten mus pasitiko mano sielos vedlys. Jis nusivedė mane į didelį kambarį, o Violeta pasiliko laukti. Ten aš atsisėdau, ir pradėjo kilti visi mano įsikūnijimai. Jie buvo renkami iš visų kertelių. Pasirodo, daug įsikūnijimų buvau atmetusi kaip nepavykusius, kiti buvo labai skausmingi. Visus, net ir pačius trumpiausius, surinkau, apglėbiau juos su meile ir priėmiau kaip patirtis. Mokytojai pasakė, kad žmogus turi praeiti net iki dugno, kad vėl galėtų atsispirti ir žengti į priekį. Tada į mane pradėjo tekėti kristalinė balta šviesa. Sielos vedlys vėl palydėjo mane pas Violetą, ir mudvi grįžome.

   Vakare padėkojau Saulei, kad ji padėjo Violetai nuvesti mane prie sielos gyvybės upės. Saulė parašė, kad dieną juto šį procesą, o naktį prieš tai jau buvo sapnavusi, kad už rankų laikė žmogų (kaip parodė tos dienos įvykiai, – tai buvau aš) ir pašoko kartu su tuo žmogumi aukštai į orą, kad parodytų žemės grožį iš viršaus, bet paskui staiga suprato, kad nusileisti reikia labai atsargiai, nes tam žmogui gali būti per staigu.

   Šiandien, kai jau praėjo kuris laikas po šių procesų, suprantu, kodėl Saulės sapne reikėjo „atsargiai“ nusileisti, nes dar kuris laikas vyko procesas materijoje. Reikėjo paleisti daug prisirišimų, kurių asmenybė visai nenorėjo paleisti. Negaliu pasakyti, kad buvo lengva, bet kad buvo verta, tai tikrai.

   Šio gyvenimo vidinė ramybė, pastatyta ant nesaugumo kojų, sugriuvo, dabar mokausi stovėti ant kitokios, naujos, sąmonės pamatų. Prasideda naujas etapas. Manau, kad naujas etapas prasideda daugeliui iš mūsų.

***

Kad būtų aiškiau, kas vyko Saulės romane „Drakonas Simudaras“, čia kelios ištraukos iš knygos.

Kaip šumerų magai sąmoningai užblokuodavo nemalonius prisiminus, kol tapdavo pajėgūs juos priimti ir integruoti:

„– Simudarai, matau, kad šis energijų pliūpsnis išsiveržė sužadintas tavo praeities prisiminimų, – kreipėsi į jį Aja. – Dabar išmokysiu tave vieno būdo, kaip tvarkytis su tokiais skaudžiais prisiminimais. Visi jų turime, ypač ektoplazmininkai. Skausmingi išgyvenimai, kol jų nepajėgiame įvertinti ir pripažinti kaip savo brangiausių pamokų, mums trukdo bręsti. Dėl to mūsų mokykloje yra tradicija tokius prisiminimus blokuoti iki penkto lygio baigiamojo įšventinimo. Jo metu mokinys jau būna įgavęs jėgų ir žinių pažvelgti savo praeičiai į akis ir ją palaiminti. Todėl ir tau užblokuosime šį prisiminimą, kurį tu susigrąžinsi tik pereidamas į šeštą lygį.

– Aš nenoriu tapti tuščias kaip demono išsiurbtas valstietis ir neturėti prisiminimų apie save patį, kad ir kokie nemalonūs jie būtų, – silpnu balsu mėgino priešintis Simudaras.

– Tavo atmintis išliks. Užsiblokuos tik to įvykio sukelti jausmai, – kantriai aiškino Aja. – Daryk taip, – ir ji ėmė telepatiškai rodyti jaunuoliui, kaip sukurti šviesos sieną, kaip ja atitverti vieną konkretų prisiminimą, tarsi uždaryti jį į šviesos sodą.

– Dabar užrakink sodo dureles. Atrakinsi jas tik tada, kai būsi pasiruošęs susitikti su šiuo prisiminimu, – baigė ji.

Simudaras atliko viską taip, kaip sakė Aja, ir iš tikrųjų pasijuto geriau. Jį kaltinančios ir nuo jo kenčiančios merginos vaizdinys išliko, bet jautėsi kaip svetimas, kito žmogaus transliuojamas vaizdas, nekėlęs jokių pojūčių.“

Dauguma šiais laikais tokį „užsiblokavimą“ sau jau moka atlikti pasąmoningai ir gyvena užslopinę, nustūmę giliai į pasąmonę ne vieną skausmingą potyrį. Kai sąmonė pakankamai sustiprėja, ateina laikas iš šių prisiminimų išsivaduoti. Štai kaip tai romane atlieka Aja. Ji pakyla savo sąmone prie gyvybės pasaulio okeano, į kurį suteka visų būtybių gyvybės upės; ji atsiranda prie savo gyvybės upės:

„Ajos sąmonė iškilo aukštyn, prie audringo okeano kranto. Čia, priešais ją, netoliese nuo į okeaną įtekančios plačios upės, būriavosi pulkai žmonių. Įsižiūrėjusi atpažino savo vaikystės veidus – save, mažą mergaitę, mylimą mamą, rūstųjį tėvą, padaužas brolius, geruosius žvejus, kurie ją išvarytą priglaudė savo šeimoje, jauną magą, kuris ją prikalbino mokytis magų mokykloje, studijų draugus ir daug daug kitų… Jie visi tarsi vaidino jai istoriją apie jos gyvenimą.

Aja žiūrėjo į tuos seniai pamirštus ir užblokuotus nuo atminties įvykius iš šono. Jai buvo skausmingai gaila tos vargšės mergaičiukės. Ir tuo pačiu viduje kilo susitaikymas su skriaudikais. Ji pajuto, kad visas šis pulkas žmonių – tai jos sąmonės dalys. Jie yra joje.

„Jeigu atimtum iš šios istorijos nors vieną iš tų žmonių, nebebūtum ta, kuri esi dabar“,  – suskambo balsas moters viduje.

Aja pribėgo prie savęs mažos, pakėlė ant rankų ir pabučiavo. Mergytė meiliai apsivijo jos kaklą rankutėmis. Aja atsisuko į savo motiną. Ši apkabino jas abi. Prie jų priėjo Ajos tėvas. Jis buvo draugiškas, linksmas, kokio Aja jo niekada nebuvo mačiusi. Tėvas laimingas juokėsi ir mėgino apglėbti jas visas tris.

– Tu užaugai nuostabi, dukrele, – tarė motina. – Aš rami už tave. Džiaugiuosi, kad mes susitikome. Lik sveika.

Ajos tėvai susikibo už rankų. Tėvas jai tylomis pamojavo, ir jie nuėjo okeano link. Ant kranto prie pat vandens atsivėrė masyvūs vartai. Tėvai žengė pro juos ir išnyko bangose. Vaikystės veidų minia nusekė iš paskos. Vartai ėmė iš lėto užsivėrinėti.“

O čia ištrauka, kaip tokią pačią savo praeities integraciją praėjo Simudaras:

„… Simudaras stovėjo prie savo gyvenimo upės netoli jos įtekėjimo į okeaną vietos. Ant kranto buvo persikėlęs visas jo vaikystės laikų Uruko priemiesčio apylinkių gyvenimas. Tėvai, giminės, kaimynai būriavosi aplink Simudarą, nedrįsdami prisiartinti. Jie žvelgė į jį ne su ta vaikystėje regėta panieka, o su pasididžiavimu.

„Štai koks šaunus magas išaugo iš mažojo Simudaro mūsų puikaus auginimo ir gerų sąlygų dėka“ , – patenkinti kalbėjo jie vienas kitam.

Iš pradžių Simudarą tos kalbos erzino. Kur jau ne, matot, puikios sąlygos – išjuokiamas, ujamas, ne kartą kumščiuotas, ką gero jis matė?

Po truputį į jį ėmė skverbtis susitaikymas ir suvokimas, kad kaimiečiai teisūs, kad jo vaikystės sąlygos drausmino ir slopino ugningą drakono temperamentą, neleido reikštis valdingam egoizmui, mokė užuojautos kitiems laimingos vaikystės neturintiems vaikams. Visa tai suformavo jo charakterį tokį, koks jis yra dabar. Bet jo šeima, jo artimieji, kodėl jie niekada nerodė jam švelnumo?

– Sūnau, tu buvai toks deginantis, kad aš niekaip negalėdavau tavęs apkabinti, – priėjusi artyn, į Simudaro mintis atsiliepė jo motina. – Tu mane visada gąsdindavai, aš labai graužiausi nežinodama, ar tu demonas, ar nelaimingas išsigimėlis… Man atlėgo, kai dabar tave išvydau tapus galingu magu. Būk palaimintas, sūneli, nešk žmonėms pagalbą, kad jų dalia būtų lengvesnė, nei teko tau.

Motina apkabino sūnų, bet ir vėl skubiai nuo jo atsitraukė, deginama jo drakoniškosios ugnies.

Simudaro širdis susitraukė iš sielvarto, kad net motina negali paprastai jo apkabinti. Toks jau Drakono likimas – vienišas tarp žmonių, laimingas tik su sau lygiais.

Artimieji dar kiek juo pasidžiaugė, palinkėjo laimės ir išsiskirstė kas sau. Jų trobos, laukai ėmė nykti rūke, ir tuoj ant kranto neliko nė gyvos dvasios. Kiek tolėliau, santūriai pasitraukusi į šoną, stovėjo Aja.

Okeanas sugaudė, Simudaro gyvybės upė suraibuliavo.“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: