Norai pildosi

    Žmogus geba svajoti, ypač jaunystėje, kai visas pasaulis jam po kojomis, kai gali rinktis bet kokius gyvenimo kelius, kai jo nevaržo aplinkybės ar jau įsitvirtinusi gyvenimo inercija. Vienos svajonės būna konkrečios, apčiuopiamos, kitos filosofinės ir tik laikui praėjus gali suprasti ar tavo svajonė išsipildė ar ne. Vakar tarp savo knygų radau 1999 m Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ išleistą literatūrinį almanachą „Vaivorykštėj ištirpęs liūdesys“. Aš per savo gyvenimą esu parašiusi tik kelis eilėraščius, galėčiau ant rankų pirštų juos suskaičiuoti, bet vieną iš jų tiesiog nusiunčiau į konkursą ir jį išspausdino tame almanache. Perskaičiau jį dabar ir supratau: mano norai pildosi. Tada tas eilėraštis kilo tik iš tyros širdies, juk su Pakylėtaisiais Valdovais ir jų Mokymų pradėjau pažintį tik po 10 metų. Gal būt, tas, prieš 20 metų išleistas tyras noras į erdvę ir leido suformuoti tą kelią, kuriuo dabar einu, o gal būt, viskas jau buvo sudėliota ir reikėjo tuo keliu tik eiti. Štai šis eilėraštis:

Mylėt, mylėt, mylėt…

Atverti savo sielą Dangui ir žmonėms.

Pakelt rankas į Saulę,

Sujungti Žemę ir žvaigždes

Su savo auros spinduliais.

Apglėbt kiekvieną, prašantį pagalbos,

Į savo širdį priimti Dievo šviesą

Ir atiduoti ją žmonėms.

Klaupiuos prieš Dievo didžiąją galybę,

Prašau palaiminimo Jo keliaut savu keliu.

Aš noriu savo širdį apvalyti

Nuo savos apgaulės ir nuo baimės.

Aš noriu, kad prabiltų mano siela,

Ir prabiltų ji Dievo vardu.

Galbūt per daug aš noriu – sutinku,

Bet, išsaugok, Dieve, mano tikėjimą Gėriu.