Naujų grupių darbas

    Labai stiprus energiškai man buvo tas sekmadienio vakaras, kai formavosi Violetos – Maitrėjos ašramas. Tą akimirką tikrai nesuvokiau kas vyksta, tik jautėsi stiprios energijos, net priklaupt norėjosi iš svarbos ir dėkingumo. Buvo labai keista akimirka, kai žengiau link ašramo vidurio. Taip sunkiai buvo eiti, kad vos kojas galėjau pakelti, atrodė, kad kažkur labai aukštai einu ir kad be galo svarbu įžengti į ašramo vidurio tašką. Kai pasiekiau tą tašką, pajaučiau kaip kažkas jungiasi ir nori pradėti kalbėti. Nors niekados nežinau kokia tema bus pranešimas, bet pradžioje man viduje nuskamba prisistatymas kas kalbės. Pvz. „Aš, Sanat Kumara, įžengiu į jūsų erdvę…“ Tą akimirką nuskambėjo toks prisistatymas: „Aš, Violeta – Maitrėja“, na, galvoju, kažką ne taip pagaunu. Palaukiau ir vėl tie patys žodžiai. Neišdrįsau kalbėt Violetos – Maitrėjos vardu. Tai, kai vėliau vyko pranešimas apie komandų formavimą, pagal balso intonaciją suvokiau, kad ta energija dar nėra kalbėsiu per mane. Ir kai užduotys formavosi labai sunkiai, komandos nariai turėjo išsukti srautus, kad žodžiai skambėtų, vėliau tik suvokiau, kad kalbėjo Violeta – Maitrėja. Apie potyrius niekam nieko nesakiau, nes nesuvokiau kas atsitiko. Vakare gaunu žinutę nuo Ramunės, kuri taip pat tyliai dirbo ir apie savo matymus nieko nesakė. Ji rašo: “ Jautėsi, kad labai stiprus vienas spindulys buvo nuleistas ir keletas pagalbinių, silpnesnių. Matėsi, kaip kažkokioj kitoj, daug subtilesnėj erdvėj kažkam ruošiama vieta, po to pradėjo ryškėti kontūrai – buvo kuriamas Violetos-Maitrėjos ašramas, daugiau Maitrėjos, nei Violetos. Netgi jautėsi, kad vardas Violeta-Maitrėja nepilnai atskleidžia esmę, lyg dar kažkaip tiksliau turėtų būti įvardinta. Pagal tai, koks didingumas jautėsi, net galima spręsti, kad ne sielos, o iš aukščiau ir giliau, aukščiausios dalies – dvasios ar esybės ašramas. Tik labai aiškiai buvo pasakyta – Mokytojo ašramas. Susiformavo lyg rūmai didžiuliai, su vidiniu kiemu, didžiuliai, spindintys, su labai daug bokštų ir patalpų, švelniai melsvo atspalvio. Su vartais, į kuriuos veda tiltas. Suformuotus rūmus pildė tam tikromis energijomis. Po to tęsėsi “statybos”, plėtėsi – aplink tuos rūmus lyg miestą suformavo, bet su ta pačia mintimi – tas miestas priklauso ašramui, ir jis yra skirtas sieloms, kurios jau yra pakeliui į ašramą, o kai kurios iš jų jau ir jame ne tik gali, bet ir privalės būti, mokytis ir dirbti. Paskui rankose atsirado raktas, aiškiai buvo įvardinta “Kristaus sąmonės širdis” ir jis buvo integruotas Violetai-Maitrėjai. Dar vėliau mudu su Mindaugu buvom pastatyti prie vartų, kaip naujai suformuoto ašramo vartininkai, prižiūrintys, kad į vidų patektų tik tie, kas jau gali, ir saugantys pačiame ašrame esančią Violetą-Maitrėją nuo, kaip parodė, kažkokių aštrių energijų bandymų atakuoti.”

Po ašramo statybos, prasidėjo komandų formavimas, kurios turės dirbti 3 ateinančius sekmadienius. Ir praėjusį sekmadienį susirinko pirmoji grupė. Darbas buvo tylus, ramus. Jautėsi, kaip vyksta kiekvieno sąmonės pakylėjimas į subtilesnę erdvę, po to tos individualios sąmonės apsijungė į vieną ir susiformavo komandos sąmonė, kuri vėl buvo pakelta į aukštesnį lygmenį. Tada į tą bendrą mūsų sąmonę nusileido spinduliai iš aukštesnio plano. Jie įsitvirtino bendroje sąmonėje, po to perėjo per kiekvieną individualią sąmonę ir įsitvirtino žemiškojo kūno energetikoje. Aš visus komandos narius tarsi apgaubiau savo dėmesiu, stebėjau kaip sekasi jiems pakylėt savo sąmonę, kaip vėliau sekėsi sugrįžti į realią aplinką.

Kad aiškiau galėtume suprasti, kokie procesai vyksta, įdedu ištraukas iš Saulės Zujūtės romano „Nuo Tėvo dangaus“ apie žmonių grupę kaip sociumo ląstelę ir jos darbus su sociumu iš dvasios plano. Rekomenduojama šį romaną perskaityti, norint suvokti iš kurio plano ir kaip vykdomi asmeniniai ir socialiniai pokyčiai.

Šiame epizode grupė susirenka tam, kad suvienijusi savo energijas kartu atliktų vieną socialinį pokytį. Jiems vadovauja ir viską aiškina braminas.

„Susirinkome tam, kad drauge įvaldytume kolektyvinio sąmoningumo būvį ir išmoktume jame saugiai veikti. Mūsų artimiausias tikslas – sutelkti visos grupės sąmonę į vieną kolektyvinį darinį ir pakilti iki septynmatės realybės (žemiausio dvasios pasaulio poplanio). Kiek tiksliai šis etapas užtruks – negaliu jums pasakyti. Šis procesas yra kūrybinis ir nedraugauja su laiko brėžiamomis ribomis. Teks pasikliauti intuicija.  Susiderinimas į septynmatę realybę geriausiai vyksta nuotaikingai, nesutelkiant dėmesio į šią užduotį, tarsi žaidžiant. Sąmoningo dėmesio ir valios reikės aštuonmačiame ir devynmačiame lygyje, kai norėsime vykdyti socialinės korekcijos užduotis. O štai pakilimui iki septynmatės realybės reikia žaismingos, atpalaiduojančios atmosferos. Joje visi mūsų kūnai, visi energiniai centrai, atomai, subatominės dalelės atsipalaiduoja, nustoja saugoti individualybės ribas ir noriai ištirpsta malonioje komandos vienovėje. Taip įgyjame socialinį sąmoningumą.

Grupės sąmonei pakilus į septynmatę dvasios plano erdvę, fizinio plano regima aplinka liko ta pati. Sąmone kylant per skirtingų matmenų realybes, plečiasi aplinkos suvokimas. Todėl atrodo, kad esame ten pat, tik naudojame kitus informacijos gavimo ir suvokimo kanalus. Septynmatėje realybėje, tu jauti grupės žmonių bendro nusiteikimo kvapą, ir jis tau arba jaukus, arba nemalonus.

– Taigi mes tapome vieninga sociumo ląstele, gebančia suvokti save. Dabar mūsų laukia kita užduotis: išmokti drauge darniai veikti greta kitų sociumo ląstelių. Ateinančiomis dienomis telksime savo sąmonę į aštuonmatę realybę, kurioje išvysime sudėtingas socialines struktūras ir kaip kūdikiai mokysimės tarp jų sklandžiai judėti. Čia mes įgysime socialinę atsakomybę. Mes tapsime atsakingi už savo, kaip sociumo dalies, sveikatą bei darną su aplinka. Mes mokysimės pažinti, analizuoti ir sisteminti sociumo, kaip vieno gyvo organizmo, gyvavimo dėsnius bei suprasime, kokius pokyčius verta jame sužadinti, kad tolesnė visuomenės raida vestų į darną su savimi bei savo aplinka. Tai suvokę kilsime į devynmatę realybę, kurioje įgysime realizacinę galią atlikti norimus pokyčius. Sąmoningumas, atsakomybė ir kolektyvinė galia veikti yra trys esminės vertybės šiame Dvasios plane, kuris aprėpia septynmatę, aštuonmatę ir devynmatę realybes.

Pajūryje leidžiamų dienų ritmas pakito. Rytas ir laikas iki pietų prabėgdavo ramiai mąstant, medituojant, vaikštinėjant gamtoje ar tyliai šnekučiuojantis. Po pietų komanda susirinkdavo lauko terasoje ir vadovaujami bramino mokėsi žvelgti į visuomenę daugiamačiu, plataus spektro požiūriu. Jie analizavo ne tik Vakarų visuomenės jausmų ir proto atotrūkio problemą, bet taip pat ir skirtumą tarp Rytų bei Vakarų visuomenių: kokios naudos davė skirtingas atskirų tautų vystymasis ir kuo naudingas subrendusios visuomenės gebėjimas gerbti kitų tautų savitumą. Jie ne tiek protavo, kiek mėgino jausmais pajusti socialines sroves, tendencijas, sociumo sąmonės gyvavimo liniją per visą istorijos eigą nuo žilos senovės per dabartį iki nesuvokiamai tolimos ateities. Žmonių visuomenė kilo prieš jų vidinį žvilgsnį kaip taki, nuolat besimainanti ir kintanti sąmonė.

– Atskiros tautos – tarsi atskiri mūsų kūno organai, – kalbėjo braminas. – Kepenys juk neniekina inkstų, kad šie yra kitokios sandaros ir negeba to, ką taip puikiai išmano kepenų ląstelės. Plaučiai nepavydi širdžiai, o skrandis – smegenims. Visi organai, visos ląstelės jaučiasi atliekantys savo ypatingai svarbų darbą. O ir rezultatas – mūsų bendra sveikata – bus pasiektas tik tada, jeigu viskas mūsų viduje veiks darniai. Taip ir pasaulio tautos. Jos visos yra vieno didelio socialinio kūno dalys ir tik visos kartu, gerbdamos viena kitos kitoniškumą, sukuria sveiką kolektyvinę sąmonę. Jeigu yra nesutarimų, vadinasi, kažkur slypi ligos židinys. Ir štai mes kaip gydytojai šiuo metu žiūrime: kur jis, kaip jį gydyti? Tokias problemas šalinti reikia tik iš priežasčių lygmens, kad jos nesikartotų ir neišsigimtų.

– Pakilę į daugiamatį Dvasios pasaulį visų pirma turime suvokti savo būties ašies, savo aukščiausiojo aš – monados – atsakomybę prieš Dieviškumą, kuris mus sukūrė. Monados asmeninis tobulėjimas ir socialinė saviraiška puikiausiai dera tuomet, kai asmeniniai tikslai sutampa su visuomeniniais. Tam, kad suvoktume savo monadų dieviškus tikslus, mes turėsime kilstelti savo sąmones dar aukščiau, į dieviškos kūrybos matmenų realybes, ir iš ten gausime kūrybinių jėgų bei žinojimą, ką ir kaip keisti mūsų visuomenėse. Nesijaudinkite, ne savo ribotu protu nuspręsime, kaip paveikti visuomenę. Nesielgsime kaip jūsų eksperimentuojantys su trimate materija mokslininkai.  Kai tik įvaldysime aštuonmatę realybę ir pajėgsime pakilti į devynmatę, mes kreipsimės į virš jos esantį dieviškos Kūrybos pasaulį ir melsime Dieviškumą jo impulso ir sankcijos savo veiksmams. Kaip viena sociumo ląstelė imsime vibruoti Dieviškumo sąmonės virpesiu ir kaip kamertonas veiksime kitas sociumo ląsteles. Lėtai, ramiai, paprastai savo gyvenimu magnetinsime naują jungtį tarp didžiųjų socialinių darinių. Na, bet žodžiai viską komplikuoja ir man sunku jums trimačiais terminais paaiškinti daugiamačių pasaulių realybę. Leiskime jausti mūsų ištobulėjusiems pojūčiams, leiskime mus vesti mūsų aukščiausiajai sąmonei.

– Aš jaučiuosi taip, – pastebėjo Laura, – lyg mes visi būtume viena megzta pirštuota pirštinė, o kiekvienas iš mūsų – jos pirštukas. Ir jaučiu, kaip į mus po truputį leidžiasi Dieviškumo sąmonė. Ji ir yra ta ranka, kuri per mus veikia.

– Taip, – linktelėjo patenkintas moters reginiu braminas, – kiekvienas iš mūsų esame Dievo sąmonės indas. Kiekviena darni žmonių grupė – vėlgi atskiras indas. Visa visuomenė – tai dar vienas talpus, gilus dieviškumo pasireiškimo indas.

– Tai mus dabar „prisimatuoja“ ir tuoj per mus savo darbą atliks aukštesnės jėgos, – nusijuokė Erikas.

Per kelias savaites komanda tiek harmonizavosi, kad jau galėjo kilti į devynmatę socialinių pokyčių realybę. Vadovaujami bramino, patogiai įsitaisę prie kūno formų klusniai prisiderinusiuose krėsluose, visi sutelkė savo asmeninę ir dievišką per juos tekančią valią norėti tokio socialinio pokyčio, kuris vestų į darnią, kūrybingą visuomenę, gerbiančią savo atskirus narius, puoselėjančią savo gyvenamąją aplinką.

Iš aukštesniųjų matmenų vienovės srūvanti Dieviškumo sąmonės magnetinė substancija buvo tiršta kaip kisielius. Jis pripildė komandos narių sąmones kaip tuščius indus ir tuomet per juos, kaip per jautrius instrumentus, lengvais, darniais judesiais atkūrė prarastąją Vakarų visuomenės proto ir jausmų darnos giją. Naujųjų pusiausvyros, harmonijos, kūrybos dėsnių energijos gėrėsi į sociumo kūną, smelkėsi į vis žemesnius jo poplanius, į atskirus individus.

Komanda švytėjo kaip ryški, besimainančių spalvų žvaigždė ir skleidė į aplinką galingą, vibruojantį, beveik girdimai gaudžiantį magnetizmą. „Tapom darnos skleidimo virusu, kuriuo iš lėto užkrėsime visą žemę“, – jų galvoje praskriejo viena bendra linksma mintis.

Paskui kažkaip savaime visi vienu metu suvokė, kad jau gali grįžti savo sąmonėmis į įprastą keturmatę kasdieninę realybę, į savo reikalus. Buvo keista vėl atsidurti jaukioje, bet kartu tokioje proziškoje terasoje. Visi pasirąžė ir iš lėto ėmė kilti iš savo krėslų.

– Ar jau pakeitėme pasaulį? – žvaliai kreipėsi į braminą Beata, smalsaudama suvokti atlikto darbo rezultatą.

– Dar tik suteikėme postūmį, – šiltai šypsodamasis lėtai papurtė į šonus galvą Ratanas Ogra.  – Pasaulinei pusiausvyrai nusistovėti reikia laiko. Socialiniai pokyčiai turi vykti nuosaikiai, kad žmonių sąmonės spėtų prisitaikyti prie vykstančių permainų ir kad žmonės spėtų įgyti naujų įpročių. Juk mes kūrėme nuosaikią evoliuciją, o ne brutalių, staigių pokyčių revoliuciją.

– Tai ką dabar veiksime? Ar turime ir toliau būti kartu, kad iš mūsų sklindanti energija juos veiktų?

– Mūsų socialinė ląstelė susiformavo kvantiniame sąmonės lygmenyje, – paaiškino braminas, – o ten esantiesiems nėra nei laiko, nei erdvės apribojimų. Galime užsiimti, kas kuo pageidaujame. Mes nuolat gebėsime jausti vieni kitus ir toliau skleisime į aplinką per mūsų komandą besiliejančią dievišką pokyčių sankciją. Na, ir, tikiuosi, retkarčiais visi vieni su kitais susisieksime.

Išsiskirstyti buvo gaila. Per kelias savaites jie taip susigyveno, kad suprato vieni kitus be žodžių, tiesiog skaitė vieni kitų mintis, jautė kitų išgyvenamus jausmus. Tačiau gyvenimas žemėje vyksta laike ir erdvėje, nuoseklaus judėjimo pirmyn linija. Čia svarbu būti pokyčio kanalu, o kad buvimas neprailgtų, tenka rasti ką veikti.“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: