Istorijos tęsinys apie perlą ir požemius

..Išaušo gražus rytas Kaune. Jautėmės lyg būtų mūsų kūnai sulaužyti, tai rodė, kad darbas buvo rimtesnis, nei mes galėjome suvokti. Viską smulkiai stengiuosi aprašyti, kad pamatytumėt kaip svarbu atkreipti dėmesį į savo mintis, kaip svarbu būti budriems, nes kartais galim nepastebėti ir nesuteikti pagalbos tiems, kam jos reikia. Sklandžiai baigusios darbus Kaune išvažiavom namo į Plungę. Važuojant Violeta vėl sako, kažkaip neramu kai pagalvoju apie Anubį, toks širdies skausmas. Tada pradėjom analizuoti, kodėl jaučiasi tas skausmas? Jaučiu, kad reikia sustoti ir aiškintis. Mums pasisekė rasti nuostabią ramią vietelę. Pasirodo Anubis ir paaiškina, kad liko jo penki draugai tuose požemiuose, bet jis ten nebegali eiti, nes per daug silpnas. Tada mudvi pasiūlom pagalbą. Mintimis grįžome prie katedros ir atvertų vartų į požemius. Mums liepė apsisiausti apsiaustais, kurių pagalba mudvi būnam nematomos ir pradėjom leistis žemyn į tamsos požemius. Jautėsi bjaurus kvapas, spaudė krūtinę, praėjom vartus kuriuos saugojo šarvuoti sargybiniai. Nusileidus į tam tikrą gylį sustojom ir supratom, kad tai ta pati riba kur praėjusią dieną Violeta nebeužčiuopė Anubio. Violeta sako, kažin ar galiu toliau leistis, aš sakau, manau, kad gali, bet Anubis pasakė, jog tam, kad leistis gilyn reikia vieno įsikūnijimo pasiekimo momentumo, aš sutikau jį duoti. Tada susiformavo energijos srautas kaip virvė kurios pagalba Violeta leidosi gilyn. Ten jautėsi, kad visko pilna, šikšnosparniai tamsiai žaliais ir violetiniais sparnais, sunku suprast ką reikia iš ten paimti. Bet Anubis pasiūlė eiti tolyn ir tada Violeta pamatė penkis įkalintus narve ir jau paruoštus įkalinti dar gilesniuose požemiuose. Ji greitai nuėmė spyną, pasikišo juos po apsiaustu ir visi greitai pakilom į viršų. Požemiuose kilo sąmyšis, nes pastebėjo, kad nebėra įkalintųjų. Pasirodo, mudvi ten palikom savo kvapą, todėl mums pasiūlė apsipurkšti citrinos kvapu. Pasijuto, kad aplink katedrą atsirado daugiau žmonių ir valytojai, kurie turėjo panaikinti mūsų pėdsakus. Įdomu tai, kad mudvi dirbom netoli autostrados, bet energetiniam plane vis tiek viskas vyko prie katedros ir mums buvo pasakyta, kad kurį laiką geriau toje vietoje mudviem nesilankyti. Vėl kilo klausimas, o kur tuos penkis dėti? Tada pasirodė vakar sutiktas kunigas, jis sutiko pagloboti tuos penkis Anubio draugus kol sustiprės. Jie pavirto balandžiais ir įsitaisė bažnyčios bokšte. Po to pasirodė baltas žirgas su balta karieta pilna aukso. Karietos važnyčiotojas buvo nustebęs, sakė, kad dar prie žemės nebuvo priartėjęs, bet Anubis patenkintas šypsojosi. Važnyčiotojas mums davė po vieną auksinę monetą, kurias turėjom įsidėti į pirmą čiakrą. Monetų pagalba nuo mūsų atšoko įvairios gyvatės, kurios buvo prilipusios kelionės į požemius metu. Visas veiksmas vyko kelias dienas prieš mėnulio užtemimą ir mums buvo pasakyta, kad liepos 27d. mudvi turim dar kartą susitikti ir uždaryti vartus. Nes kaip tik tą dieną bus mėnulio užtemimas… ir vėl mūsų laukė nauji darbai.

Procesų metu ne visada iš karto galim suvokti kodėl viskas taip vyksta, dažnai paaiškinimai ateina po kurio laiko, o kartais ir visai jų nebūna. Šį kartą jau tą pačią dieną kilo klausimas kas yra tas perlas? Kodėl dėl jo aukojosi Anubis ir kodėl jis buvo pažeistas? Grįžus namo, kitos dienos rytą Sanat Kumara paaiškino Violetai, kad į žemę ateina labai aukštų dvasios lygmenų sielos ir kartais dėl susiformavusių tam tikrų situacijų, jų dalelės užstringa. “Jei tai būčiau aš, ar man nesistengtų padėti?“, paklausė Sanat Kumara. O Anubis buvo sužeistas ne tamsos, o paties perlo. Tam, kad galėtų leistis į požemių pasaulį, Anubis turėjo labai sužeminti  savo vibracijas ir perlo akinanti šviesa jį pažeidė, t.y.  ta dievo Anubio sąmonės dalis, kuri dirba su Žeme, neteko daug energijos. Sanat Kumara pasitraukė, bet nepasakė, kas tas perlas. Atėjo liepos 27 diena, kaip tik tą dieną mudvi su Violeta dirbom jos namuose ir vakare planavom uždaryti vartus kaip ir kalbėjo mokytojai, bet jau per pietus Violeta pajuto, kad nebegalima laukti ir turim pradėti dirbti. Pasijuto labai stiprus srautas ir galinga struktūra. Jautėsi, kad jos negalim nei ištraukti, nei pačios sudeginti. Tada pasijungė Pasaulio Motina ir dar stipresnė šviesos jėga. Tada tą struktūrą tiesiog pradėjo traukti per mūsų visus kūnus lyg į juodą skylę. Po akimirkos Violeta vėl atsidūrė savo darbo kambaryje, bet jame nebebuvo to smirdančio dubens. Vietoj jo stovėjo dubuo su vandeniu, tik tas vanduo sustingęs į ledą. Pasirodo buvo ištraukta galinga struktūra iš žmonijos pasąmonės, kuri trukdė žmonėms suvokti šviesą. Kai įdėdavai šviesos dalelę į tą smirdantį dubenį, tai ją tuoj aptraukdavo dumblu ir ji sunykdavo, o dabar šviesos dalelės galės po truputį tirpinti dubenyje esantį ledą, kuris simbolizuoja žmonijos sustingusią sąmonę. Buvo aišku, kad tokie procesai negali vykti kasdien ir jiems buvo svarbus būtent užtemimų laikas.

Po įdomios darbo savaitės atėjo šeštadienis. Su Violeta ir Gintare išvažiavom į Jūros šventę. Ten Violeta išsirinko nedidelį įdomų akmenuką. Sako, nežinau dar kodėl, bet jo reikia. Grįžom namo, atrodė viskas ramu, bet staiga man skambina Jovita ir sako “ reikia pagalbos, Vidmantas išėjęs į lauką pajuto stiprų smūgį salės rezginyje, grįžęs nuėjo į savo darbo kambarį ir tiesiog atsijungė, matau, kad jis jau išėjęs“. Tą akimirką pajutau, kad čia jau reikia Violetos pagalbos. Tuoj skambinu jai ir mudvi pradedam dirbti. Vidmantas jau buvo išėjęs i sielos planą ir ramiai sau užsiėmęs savo darbais. Violeta pradėjo kalbinti jį grįžti, o aš tuo metu bandžiau pašalinti kažką bjauraus, kas tempė ir neleido jam grįžti. Violeta vis kalbėjo “ Vidmantai grįžk, kvėpuok, pradėk jausti, pažink Jovitą“ . Dar tuo pačiu metu Violeta pasitikslino Karminės Valdybos ar tikrai galima jį parsivesti ir mokytojai pasakė, kad jam dar tikrai ne laikas išeiti. Vidmantas sugrįžo, bet jų sodyboje virš medžių pasijuto tam tikra struktūra, kuri ir bandė pažeisti Vidmantą. Tuo pat metu sodyboje pasijuto kažkas labai šviesaus, Jovita sakė, kad net šuo sustingo suskliaudęs ausis, tarp medžių susiformavo šviesos stulpas. Tuo vakaras ir baigėsi, bet ir vėl kyla klausimas, kas ir kodėl norėjo pašalinti Vidmantą? Sekmadienio rytą matau skambina Violeta, vadinasi vėl laukia darbas. Tą rytą ji paskambino Jovitai pasiteirauti kaip laikosi Vidmantas, bet Jovita jau rimtai pasakė, kad Violeta turi atvažiuot. Violeta pajuto, kad turim važiuoti visos trys, Violeta, Gražina ir aš. Ir vėl įdomiai dėliojasi mozaika. Nebuvo jokio supratimo, kodėl mes ten važiuojam, bet aišku, kad darbas bus ne su Vidmantu. Noriu priminti, kad Jovitos ir Vidmanto sodyboje yra suformuotas ašramas iš kurio išeina Motina Marija pasiilsėti ant jai padaryto suolelio. O prieš gerą savaitę mūsų Gražina buvo Turkijoje ir aplankė Marijos namus, kur ji gyveno savo paskutinius 7 žemiškus metus. Tik atvažiavus į sodybą Violeta atidavė akmenuką Vidmantui, kurį pirko šventėje ir pasakė, visada vaikščiodamas po sodybą jį nešiotųsi. Gražina su Vidmantu liko sėdėti ant Marijos suolelio, o mudviejų kojos nunešė link tų medžių, kur dieną prieš tai vyko keisti dalykai. Mudvi išsiskyrėm ir ėjom po žingsnį plėsdamos erdvę. Kai sustojom, tai mes sudarėm lyg trikampę piramidę, sėdintys ant Marijos suolelio ir mudvi su Violeta. Tiesa, dar prieš važiuojant pas Vidmantą, pasiskambino Vidmantas iš Gargždų ir Violeta paprašė jo jungtis tuo metu, kai būsime sodyboje. Prasidėjus procesui Alfa padavė savo spindulį per Vidmantą iš Gargždų ir jautėsi, kad renkasi visi Pakylėtieji Valdovai. Tada Violeta man sako, pameni perlą? Tai Marijos sąmonės dalelė. Kol ji buvo užspausta negatyvumo, Marija negalėjo atlikti tam tikrų darbų. Pajutau kaip mano rankos paima perlą iš širdutės ir paleidžia. Tą akimirką su gyvybės perlo pagalba aktyvavosi naujas Marijos darbų etapas/lygmuo. Visam šiam procesui reikėjo Vidmanto tyros širdies ir tamsa, kuri buvo užspaudusi perlą, dar bandė sutrukdyti bandydama jį pašalinti, bet “kur šviesa, ten tamsa pasitraukia“… tą rytą visi sėdėjome ant Marijos suolelio ir džiaugėmės nuostabiu rytu. Niekada nežinai kur tave veda ir kaip tai gali būti svarbu. Dabar lieka laukti, kol Marija sustiprės. Perlo istorija baigta, o kas tie penki balandžiai – kol kas paslaptis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: