Kelionė į požemius

   Rita: Noriu pasidalinti paskutinės kelionės į Kauną įspūdžiais. Kaip visada, Mokytojai nustebina savo vedimu. Pastebėjau, kad kiekvieną kartą atvažiavus į Kauną, ne tik dirbam, bet ir gaunam daug patirčių. Šį kartą į Kauną turėjau važiuoti viena, bet su Violeta gavom įdomų pasiūlymą susitikti su nuostabia fotografe, todėl nutarėme vykti kartu. Atrodė, kad bus paprasta darbinė kelionė, tik viduje neapleido jausmas, kad kažkas vyks. Tik atvažiavus į Kauną sužinojom, kad fotografė susirgo, vadinasi turim laisvą vakarą, nes su skaitytojais susitikimas nebuvo planuotas. Kadangi jau supratom, kad fotografė ne šiaip sau susirgo, tai kilo klausimas ką turim veikti? Su Violeta nuvažiavom į senamiestį, atsisėdom kavinukėje aptarti dienos darbų. Paskutiniu metu Mokytojai mokina ne tik klausytis, bet ir atidžiai stebėti ženklus. Besėdint kavinukėje Violeta pasakė, kad šį rytą meditacijos metu Sanat Kumara pasakė “ padėk tam, kas neprašo pagalbos“. Vadinasi reikia susikaupti ir pajausti, ką tai reiškia. Konkrečių nurodymų, pirmoji kilusi mintis buvo, kad reikia surasti vietą, kurioje daug skausmo ir ten padirbėti. Nutarėme eit senamiesčiu link pilies, gal ką pajusime. Kai tik priėjome katedra, abiejų rankos davė ženklą, kad tai ta vieta. Mus pradėjo vesti į vieną pusę ir ten pamatėme Marijos statulą, o toliau vartelius i bažnyčios požemius. Varteliai buvo užrakinti, bet keista, kad pačios durys buvo pravertos. Mūsų kojos sustingo, kad toliau neitume, o rankos stipriai pasijungė darbui. Buvo jausmas, kad atsiveria vartai į požemius, o ten daugybė įstrigusių sielų, savižudžių ir šiaip daug klydusių. Tuo metu virš bažnyčios pasigirdo paukščių klyksmas, lyg tai tyčiotųsi. Jausmas, kad visas šias sielas renka iš požemių, esančių po miestu. Net pats tamsos valdovas pasirodė. Tuo pačiu metu Violeta atsidūrė savo darbo kambaryje, apie kurį rašė praėjusiame laiške, paėmė dalelę šviesos iš dubens, tada erdvėje susiformavo “Kristaus kūnas“, kuris naudojamas per mišias ir ta šviesele jis buvo sustiprintas. Tokiu būdu šios visos sielos gavo atleidimą ir jos pradėjo atsilaisvinti. Jos pradėjo šviesėti, atrodė, kad net uodegėlės nuo jų krenta. Po sielų atsilaisvinimo pagalvojom, kad procesas baigėsi, nors viduje kirbėjo abejonė. Tada pasirodė Anubis. Violeta apgaubė jį savo žemiška energetika ir jis pradėjo leistis gilyn. Pasiekus tam tikrą gylį Violeta nebegalėjo jo užčiuopti, jis tarsi pradingo, bet pasijautė kaip staiga Anubis išmetė į viršų švieselę, kaip perlą ir liepė labai saugoti. Apsidžiaugėm, kad pavyko išlaisvinti švieselę, bet Violeta sunerimo, kad negrįžta Anubis, tada aš paėmiau saugoti perlą, o Violetos aukščiausioji sąmonė suformavo ugninį sūkurį, kurio pagalba Violeta leidosi padėti Anubiui. Jis buvo sužeistas, matėsi, kad kraujuoja. Violeta padavė jam spindulį, kad žaizda užgytų, Anubis pakilo ir nuskrido ant juodo didelio žirgo, kuris netikėtai pasirodė. Po to kilo klausimas, kur dėti perlą? Jaučiau, kad turiu jį įsidėti į širdį, bet neišdrįsau, todėl pradėjau klaust Violetos. Erdvėje susiformavo struktūra lyg tai butų dievas ir sako, atiduok į jo rankas, bet mes pajutom, kad tai apgaulė, o mano rankos automatiškai dar stipriau suspaudė ir patraukė į šoną, lyg ženklą, kad neatiduos. Tada supratom, kad tikrai perlą turiu įsidėti į širdį ir ten saugoti. Atrodo viskas nurimo, virš katedros pasirodė vaivorykštė kaip ženklas, kad viskas pavyko, bet mūsų kojos nuvedė mus tiesiai prie rotušės ir kokį pusvalandį negalėjom iš ten pasitraukti. Jausmas buvo, kad čia mums saugu, nes erdvėje vyksta sąmyšis. Tada Violetai sakau, žiūrėk, aplink rotušę  balta linija nupiešta ir tame rate mes turime būti. Dar įdomus pastebėjimas, kai dirbom prie katedros, priėjo vienas jaunas vaikinukas ir šypsojosi, o kai stovėjom prie rotušės, jis vėl ten atėjo, atrodė lyg kažko lauktų. Tik kitą dieną  mums paaiškino, kad tai Hermis Trismegistas, per tą vaikinuką mus stebėjo ir saugojo. Dar stovint rate Violeta pasakė, kad kai pamatysim vieną šuniuką, tai bus ženklas, kad galim eiti saugiai. Visą tą laiką laikiau ranką ant širdies, o Violeta vis ją stiprino. Buvo linksma stebėti kaip ji išradingai tai darė, nes mes stovėjom vidury aikštės, kur pilna žmonių. Praėjo keli šuniukai, bet nesijautė, kad tai būtų tas, kurio laukėm. Po kurio laiko pasirodė mažytis išpuoselėtas šuniukas su šeimininkais, jis tiesiog sustojo priešais rotušę ir žiūrėjo į mūsų pusę. Kai pamačiau šuniuką mano ranka nusiėmė nuo širdutės, o virš rotušės vėl pasirodė vaivorykštė… Jau atrodė viskas baigta, keliaujam link namų, bet manęs ir toliau nepaleidžia jausmas, kad dar kažkas nebaigta, pasukom katedros link, tada Violetai užėjo labai stiprus kosulys, jau buvo aišku, kad turim suktis ir kojos greitu tempu pradėjo mus nešti link Nemuno krantinės. Ėjom net negalvodamos kur einame, tiesiog pasidavėm vedimui ir mus atvedė tiesiai į vieną tašką. Kaip supratom, kad čia taip pat buvo atverti požemio vartai.

Šiuo metu prie Nemuno pakrantės vyksta remonto darbai, daug kur iškasinėta. Aš pasilikau krantinės viršuje, nes negalėjau pajudėt iš to taško, o Violeta nusileido prie vandens. Buvo gražus vaizdelis, kaip Violeta “grožisi“ iškasinėta pakrante. Ten ji susidūrė su kelių šimtmečių senumo struktūra, jautėsi, kad ji įtakoja nusikaltimus, net ir tuos, kurie buvo susieti su mafija. Ji pradėjo su ta struktūra derėtis, kad ji išeitų, nes tokios galimybes gali greitai nebebūti. Ta struktūra sutiko, jei Violeta bus jo draugė. Violeta sutiko, bet su sąlyga, kad jis pasirinks šviesą. Tada vėl erdvėje sušvito “Kristaus kūnas“ ir ta struktūra pasitraukė. Ir vėl pasirodė vaivorykštė. Violeta priėjo prie manęs ir pasakė, kad jinai turi paaukoti savo apyrankę Anubiui, aš pasiūliau taip pat atiduoti savo, jei reikia. Kilo klausimas, kur jas palikti, norėjosi įmesti į vandenį, bet ta vieta netiko, todėl pasukom link Neries ir Nemuno santakos. Vėl kojos pačios vedė į reikiamą vietą. Priėjus santaką Violeta paėmė mano apyrankę ir įmetė i Nemuną, o aš jos i Nerį. Po darbų mokytojai, pasiūlė užkąsti. Atrodė, kad nesam alkanos, bet, kai prisėdom kavinukėje, pajutom, kad tikrai jėgų grįžimui namo būtų nebeužtekę. Kai pasukom nuo santakos link pilies, mus lydėjo įdomūs ženklai. Pirma, sutikome kunigą, jis ėjo lėtu žingsniu žvelgdamas į žemę, bet eidamas pro mus jis pasisveikino ir nusišypsojo. Tik kitą dieną supratom, kodėl mes jį turėjom sutikti. O jau priėjus prie pilies, pamatėm naujai pastatytą Vyčio statulą ant žirgo. Žirgas atrodė lygiai toks pat, ant kurio nujojo Anubis. Po geros vakarienės, baigėsi mūsų pirmos dienos darbai, bet mudvi net neįtarėme, kad mūsų laukia pratęsimas..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: