Istorija, kurios nėra

     Buvo vienas ryškus išėjimas į praeitį. Atvyko moteris, pavadinsiu ją Vita (netikras vardas). Nukėlė mane į Indiją. Matau Vitą gražiuose namuose, su gražiais indiškais rūbais. Kaip supratau, ji buvo viena iš haremo moterų. Tėvas ją labai mylėjo, daug ko ją mokė. Suteikė patį geriausią išsilavinimą ir išleido už vyro, tikėdamas jog ji su juo bus mylima ir laiminga. Gal vyras ir geras buvo, bet jis neleido jai toliau mokytis, neleido jai skaityti jos mėgstamų knygų, o kai ji rašydavo laišką tėvui, tai jis būdavo šalia ir liepdavo meluoti, kad jai viskas gerai, bet gerai nebuvo. Vitai labai trūko galimybės studijuoti tam tikrą literatūrą. Ji domėjosi ne tik indų kultūra, bet ir kitų šalių kultūromis, skaitydavo filosofinę literatūrą, o ištekėjus ji tapo tik rūmų puošmena. Bet tame mieste įvyko kažkoks ginkluotas perversmas ir per tą sumaištį Vita pabėgo. Ji nenorėjo, kad vyras ją surastų, tai negalėjo grįžti pas tėvą. Ji pabėgo į tolimą kaimą, apsigyveno skurdžiame rajone ir mokė vaikus. Ji pirkdavo iš pirklių knygas, net užsiprašydavo, kad jai specialiai atgabentų tam tikrų knygų. Ji džiaugėsi savo gyvenimu, kol išgėrė užkrėsto vandens ir susirgo. Tuo metu (matau kitą vaizdą) pas Vitą keliauja Mokytojas, tai yra, žmogus, kuris tiksliai žinojo kur keliauja ir kodėl keliauja. Jis turėjo pasiimti Vitą su savimi ir nugabenti ją į tam tikrą bendruomenę, kur ji galėtų gilinti savo žinias. Deja, kai jis pasiekė jos namus, ji buvo ką tik mirusi.

Atėjo akimirka, kai pajuntu, jog laikas keisti praeitį. Man niekada nerodo praeities tik dėl žinojimo. Ji rodoma tada, kai žmogus dabartiniame gyvenime padarė tam tikrus pokyčius ir jau galima pakeisti tam tikros praeities dalis, kad išlaisvinti sielas iš tam tikros tamsos. Mane grąžina į akimirką, kai pamatau Mokytoją, keliaujantį pas Vitą. Jis kažkokiu būdu sužino, kad Vita susirgo ir miršta. Jis nusisamdo arklių vežimą ir pagreitina savo kelionę. Kai pasiekia Vitos namus, ji dar buvo gyva, bet merdėjo. Vyriškis priėjęs prie jos davė pažadą, kad jie dar susitiks ir jis padės jai išskleisti jos šviesą. Moteris miršta. Vyras neleidžia jos laidoti pagal tos bendruomenės papročius. Jis suvynioja jos kūną į baltą drobulę, įdeda į vežimą su kuriuo buvo atvykęs, ir iškeliauja. Toliau matau laužą ant kurio deginamas kūnas, o šalia stovi Mokytojas ir dar keli jo bendražygiai (net negaliu pasakyti ar materialūs, ar eterinio pavidalo). Jie kartu atlieka užkalbėjimą, kad Vita ir Mokytojas galėtų įsikūnyti kartu ir galėtų pratęsti bendravimą, kuris taip ir neįvyko. O kodėl jis neįvyko, jei Mokytojas pas ją keliavo? Pakeliui Mokytojas susitiko jaunuolį, kuris užsiėmė negerais dalykais ir Mokytojas, būdamas geros širdies, sugalvojo jam padėti. Bet rezultatas buvo toks, kad Mokytojas kelyje užtruko kelias dienas, vaikinuko pakeisti taip ir nepavyko, o Vita per tą laiką suspėjo apsinuodyti ir numirti. Mokytojas užsitraukė karmą. Jis žinojo, kad turi nuvykti pas Vitą ir nugabenti ją į bendruomenę, kur ji galėtų tobulėti, skleistis ir kurti. Bet jis neįvykdė griežtų nurodymų ir pasidavęs gailesčiui padėjo kitam žmogui, kuriam nereikėjo padėti.

Tą akimirką, kai Mokytojas davė pažadą Vitai, kad dar susitiks su ja, aš supratau, jog tai mano įsikūnijimas. Nepadėjusi Vitai pasiekti bendruomenės aš susikūriau didžiulę karmą. Vita tuo tarpu du įsikūnijimus gyveno tamsos apsuptyje, ji ir dabar turi tiek daug reikalų, kad nuolat pervargsta ir nelieka laiko savo sielos poreikiams. Jos vidinė ugnis gęsta, bet, matyt, erdvėje jau buvo numatyta galimybė pakeisti jos praeitį ir mus likimas dabar suvedė. Tuo tarpu, aš šiame gyvenime viską darau tik širdies ir Mokytojų vedama, bet sąmoningumas buvo užblokuotas. Tarsi turėčiau taip pasitikėti Mokytojais ir jų vedimu, kad net nesuvokdama ką ir dėl ko darau, visa tai daryčiau. Taip ir gyvenu. Iš pradžių padarau, po to ateina aiškumas, kodėl taip darau. Net laiškus pirmiau užrašau, o jau po to stengiuosi juos suprasti. Bet dabar aišku kodėl taip yra – tai karma už tai, kad besąlygiškai nevykdžiau užduoties, o pasirėmiau savo protu bei gailestingumu ir nuklydau. Vaikinukui taip ir nepadėjau, o Vitos išraišką sužlugdžiau. O gal ji būtų labai pakeitusi istoriją? Neleidau išsiskleisti jos šviesai, sustabdžiau šviesos sklaidą tų žmonių, kuriuos ji būtų palytėjusi. Gerai, kad užkalbėjimas suveikė ir mudvi  susitikome. Matyt dalį karmos aš atidirbau, savo veiksmais sudeginau tamsos blokus, kurie tame gyvenime susiformavo ir kuriuos aš turėjau transformuoti į šviesą. Keičiau aš, atsirado galimybė keistis ir Vitai. Ar ji galės pakeisti istoriją dabar – nežinau. Bet sustiprinti jos viduje rusenančią šviesą jau dabar galiu. Aš jai daviau paskaityti K.Antarovos „Du gyvenimai“. Toks jausmas, kad aš jos nenuvedžiau į tą bendruomenę, kurioje gyveno Liovuška ir jos istorijos toje knygoje nėra…

2 komentarai “Istorija, kurios nėra

Pridėti Jūsų

  1. Nežinau ar Jums ir komandos nariams leidžiama domėtis kitų chenelingais, bet įdėsiu nuorodą į vieną (rusų kalba, tikiuosi jis nuo Šviesos jėgų) apie tai, kaip nepaslyst Jūsų darbe. Tikiu, kad Jus visus saugo, bet visgi …

    Ačiū už Jūsų visų darbą.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: