7 ciklai. 3-Lemūriečiai

     Vėl grįžkime prie roplių ir to laikotarpio, kai ropliai virto žmonėmis. Vandens ropliai dar neturėjo kankorėžinės liaukos, tik mažas jos užuomazgas. Nes ropliams nereikėjo visuminės sąmonės. Jie nesąmoningai formavo savo gyvenimą, pasiremdami instinktais ir intuicija. Bet Dievas formavo sąmoningą būtybę. Jis formavo žmogų. O žmogus, tai Jo sąmoninga dalis, galinti suprasti savo veiksmus, savo veiksmų pasekmes ir galintis kurti. Todėl susiaktyvėjo kankorėžinė liauka ir ropliai tiek fiziškai, tiek psichiškai pradėjo vystytis, keistis ir panašėti į dabartinio žmogaus formą. Ir vis tik, tuo laikotarpiu, pagrindinį vaidmenį atliko kankorėžinė liauka. Dievas išskaidė save į milijonus dalelyčių ir savo sąmonę suformavo į atskiro žmogaus sąmonę. (Dabar nekalbu apie kitas civilizacijas, kitų planetų gyvybę). Išskaidydamas save, jis save, kaip sąmonę „įtalpino“ į kankorėžinę liauką, bet žmogui suteikė veikimo laisvę ir suformavo veikiančias smegenis. Smegenys be galo sudėtingas mechanizmas, kuris ne tik valdo žmogaus kūną, bet turi ir mąstymo funkciją. Moka apdoroti gaunamą informaciją iš išorės, atsižvelgia į intuiciją ir sudėlioja seką – kas, kodėl, kokios pasekmės, rezultatai ir t.t. Žmogus logiškai mąsto ir priima sprendimus. Tai gyvenimo variklis. Tik smegenų dėka yra suformuojamas sąmoningas veiksmas. Tuo žmogus pradėjo skirtis nuo savo prigimtinio veido – roplio. Žmogus pradėjo mąstyti, pradėjo reikštis jo laisva valia.

Tame laikotarpyje, kai pradėjo veikti smegenys, buvo labai stiprus ryšys su Aukščiausiąja Sąmone. Žemės aplinka buvo suformuota tobulai, kad žmogus galėtų laisvai gyventi, pažinti jį supantį pasaulį ir pasitelkiant savo mąstymo galią, formuoti pilnavertį žmogaus gyvenimą. Tuo metu buvo labai aukštos vibracijos, todėl žmonės lengvai išjautė meilę, gerumą, švelnumą, supratingumą, palaikymą. Vyravo harmonija tarp žmonių, tarp žmonių ir gamtos, tarp žmonių ir Dievo. Į tą pasaulį lengvai atkeliaudavo Aukštesnio energinio lygio būtybės, jos savo išskleidžiama meile palaikydavo, paremdavo žmones ir paskatindavo juos ieškoti naujumo, kurti. Žmonės buvo labai aukšto intelekto, dvasingi ir kūrybingi. Greitai išryškėjo jų vidiniai gabumai. Žemėje vyravo darna, susikalbėjimas ir gerų emocijų, minčių vibracijų išspinduliavimas. Pasireiškė pačios įvairiausios meno šakos.

Susiformavo Lemūrija. Žemynas, kuriame gyveno pirmieji fiziniai Žemės gyventojai, vadinamieji lemūriečiai (prieš tai žmonija egzistavo eteriniais kūnais eteriniame žemės sluoksnyje) . Nors lemūriečiai išnyko, bet jų sąmonė išliko gyva Amžinybės erdvėje, todėl nuolat pasitaiko dabar gyvenančių žmonių, kurie vienaip ar kitaip atsimena Lemūrijos laikus. Vanduo buvo tyras, oras švarus, energetika aukšto dažnio – todėl gyvenimas buvo kupinas gražaus tarpusavio bendravimo, darnos, susiklausymo. Lemūriečiai buvo liekni, aukšti, jie maitinosi tik gamtos teikiamomis gėrybėmis: uogomis, vaisiais, sėklomis, laukinėmis daržovėmis, žolėmis ir , žinoma, gyvuoju vandeniu. Gamtos sąlygos leido gyventi be rūpesčių. Orai tik atgaivindavo Žemę, stichinių nelaimių nebūdavo.

Žemė atsigavo. Iš  jos branduolio pradėjo skleistis Meilės energija. Atsirado sąskambis su žmonių širdyse esančia meile, todėl Žemė dovanojo žmogui pačias geriausias gyvenimo sąlygas. Toks nuostabus žmonijos laikotarpis tęsėsi daugybę tūkstančių metų. Lemūriečiai sukūrė galingą techniką, sugebėjo aplankyti kitus pasaulius ir tada įvyko netikėtas įvykis – lemūriečiai pasigavo virusą kitoje planetoje. Tas virusas – tai negatyvūs jausmai. Ilgą Lemūrijos gyvavimo laikotarpį žmonės nesuvokė, kas yra negatyvumas. Tokio žodžio ir tokios prasmės nebuvo. Neegzistavo blogis. O viename iš aplankytų pasaulių jie susidūrė su negatyvumu ir tas negatyvumas įsirėžė į jų energinį lauką. Tuo sužemino dalies lemūriečių energinį lauką, o vėliau apėmė ir visą Lemūriją. Nuo to laikotarpio buvo nuspręsta Aukščiausios Sąmonės Taryboje – nebeleisti kontaktuoti pasauliams skirtingo išsivystymo lygio. Teisingiau, neleisti kontaktuoti tol, kol gyvybė nepažengs tiek savo vystymosi laikotarpyje, kad jau nebegalės pakenkti kitai būtybei. Atsižvelgiant į dabartinį žmonijos situaciją, yra aišku, kad kontakto su kita civilizacija dar greitai nebus, nors ir pavyksta jums užfiksuoti kai kuriuos jų pasirodymus Žemės erdvėje. Parsinešus negatyvumo virusą į Žemę, jos energinio lauko vibracijos smarkiai smuko. Žemė nebuvo įpratusi prie tokio žemo energinio lauko dažnio, tad įvyko Žemės drebėjimai ir Lemūrija paskendo, išliko tik dalis lemūriečių, kurie peržengė į kitą vystymosi etapą.

Aukščiausioji Sąmonės Taryba (kuriai patikėta materialių pasaulių priežiūra) nusprendė, kad ir Žemės gyventojams turi pradėti veikti karmos dėsnis: kai yra padaromi neteisingi sprendimai už juos reikia atsakyti. Lemūrijos laikais karmos dėsnis neveikė. Jeigu lemūriečiams ir nepasisekdavo ką nors tinkamai atlikti, tai nereiškia, kad jie formuodavo karmą. Tiesiog, karma – tai negatyvi energija, kurią reikia pakeisti teigiama energija. Lemūrijos laikais vyravo tik aukšto lygio energija. Neigiamos nebuvo, kaip ir nebuvo karmos dėsnio.  Lemūriečius aplankydavo daugybė svečių iš įvairių žvaigždynų (dar neegzistavo draudimas lankytis kituose pasauliuose), nes atitiko bendras energinis laukas ir tai leido svečiams lengvai kontaktuoti su Žemės gyventojais. Lemūriečiai juos galėjo priimti, su jais bendrauti. Todėl kultūra, technika, inžinerija vystėsi labai sparčiai. Buvo pastatyti statiniai,  gerokai pralenkę dabartinių mūsų statinių lygį, nes jie buvo statomi pagal kitokio suvokimo standartus. Kaip meno sričių buvo begalinė įvairovė, taip ir mokslo krypčių, techninių gamybų buvo pačių įvairiausių. Lemūriečiai ne tik patys kūrė, bet lankydavosi kituose pasauliuose, padėjo ten vystyti tų pasaulių gyventojų gyvenimo progresą. Buvo normalus aukšto lygio tarpusavio bendravimas tarp pasaulių. Ką jūs dabar laikote savo nematerialiais Mokytojais, Lemūrijos laikais jie buvo materialūs ir labai realūs. Gal jų judėjimo plastika buvo lengvesnė, gal jiems nereikėjo Žemės maisto, bet bendrauti su žmonėmis galėjo lengvai ir paprastai. Ir, svarbiausia, lemūriečiams pavykdavo suvokti apie ką kalba aukštesnio išsivystymo lygio būtybės. Lemūriečiai suvokė, kad jie savo veikla, savo elgesiu išreiškia Dievo valią. Jie nevadino savo Kūrėjo Dievu. Vadino Aukščiausiąja Visumine Sąmone, kuri apjungia visą sąmonę, kuri apjungia visą materialų ir nematerialų pasaulį. Ir jie suvokė, kad ta Sąmonė yra aukščiau visko, kad reikia ją gerbti ir kaip galima aktyviau ją išreikšti per save materialiame gyvenime. Kodėl buvo labiau vertinama Išmintis, nei Meilė? Nes Meilė buvo savaime suprantama energija, be kurios tiesiog neįmanoma gyventi. Meilė, gerumas – tai buvo visa ko pagrindas. Toje terpėje egzistavo lemūrietis ir kūrė. O kūrė, pasiremdamas savo protu ir gaudamas impulsus iš Aukščiausios Sąmonės. Lemūrietis žinojo, kaip jis turi elgtis, gyventi, kad jo protas visados būtų atviras impulsams iš Aukščiausios Sąmonės. Tokius impulsus iš aukščiausios Sąmonės ir dabar gauna Žemėje gyvenantys genijai. Be tų impulsų nebūtų didžiųjų atradimų nei vienoje mokslo ar meno srityje. Lemūriečiai žinojo kaip išreikšti savo dieną, kad visados išliktų atviri impulsų priėmimui. Jie tai brangino, vertino ir gerbė Aukščiausiąją Sąmonę, nes suvokė jos realią galią ir įtaką jų pačių gyvenimui.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: