7 ciklai. 2-Kankorežinė liauka

   Vanduo – karštos ugnies išlydytas krištolas, kuris savo struktūroje saugo atsiminimą apie gyvastį. Vanduo padeda atsinaujinti ląstelėms. Tai suteikia gyvybei amžinumo. Be sugebėjimo atsinaujinti, bet kuri gyvybės forma gyventų labai trumpą laiką. Bet vanduo atlieka chemines reakcijas su kitomis medžiagomis ir jos nuolat atsinaujina, gyvybės formai sąmoningai to net neužfiksuojant. Vanduo, esantis gyvybės formoje, sąveikauja su kiekviena savo molekule, taip perduodamas virpesius ir suteikdamas augimo, judėjimo galią. Vanduo nuolat juda, jo pagrindu formuojasi naujos ląstelės ir gyvybės forma auga, bręsta, ir kas svarbiausia, neklysdama atlieka jai užkoduotas funkcijas. Jos niekados nepažeidžia savo paskirties. Tik žmogus (kuris nuolat sau kenkia) gali leisti ląstelių genetiką ir formuoti kitokią paskirtį, taip įnešdamas disharmoniją į gyvenimą. Vanduo atspindi Visatos Šaltinio energiją ir jis priima tikslią informaciją apie paskirtį. Taip į bet kurią gyvybės formą yra įtvirtinama informacija – prisiminimas, kaip turi vystytis ir augti bet kuri gyvybės forma.

Žmogus gali užkalbėti vandenį, kad jis gydytų. Jis gali kas rytą paprašyti vandens, kad jį atgaivintų, kad suteiktų žvalumo, sveikatos. Žmogus sąmoningai nukreipia dėmesį į stiklinę vandens, sąmoningai į ją išspinduliuoja meilę, šviesą ir paprašo vandens sustiprinti jo kūną. Ir vanduo tai padaro. Vanduo gydo. Jis gali perduoti į jūsų užterštą organizmą idėją – reikia atsinaujinti, reikia sustiprėti. Ir išgertas užkoduotas vanduo perduoda informaciją kūne esančiam vandeniui. Atsiranda sąskambis. Jeigu jūsų mintis bus stipri ir jeigu tikėjimas tuo, kad vanduo pats stebuklingiausias vaistas, bus stiprus, jis gali išgydyti pačias įvairiausias ligos formas. Gal tai nėra taip greitai veikiantis procesas, kaip tabletė nuo temperatūros, bet tai suveikia – tai priklauso nuo ligos formos, nuo kūno pažeidimo, nuo sugebėjimo užkoduoti vandenį. Tai reikia daryti, geriausiai, po maldos, kai žmogaus vibracijos aukštos. Ir geriausiai, kai tai atlieka pats žmogus, nebent labai tikėtų tuo žmogumi, kuris koduoja vandenį. Taip vanduo gydo tiek žmogaus kūną, tiek augalus, gyvūnus.

Atsiradus vandeniui, pradėjo formuotis materialios gyvybės formos. Žemės pluta atvėso, degimo procese išsiskyrę vandens garai susijungė su cheminėmis medžiagomis ir pradėjo formuotis materiali gyvybė: akmuo, mineralai, druska, vienaląsčiai gyvūnai, bakterijos. Vėliau augalija bei vandens gyvūnija. Pirmoji gyvūnija susiformavo tame stebuklingame vandenyje, nes judėjimo sąlygos geriausios buvo vandenyje. Vandenyje formavosi ir sąmoninga gyvybė – tai daugybė žuvų, kurios per laiką pakito, tapo ropliais, o vėliau iš jų išsivystė žmogaus kūno forma. Mes kalbame apie pačią pirmą gyvybės formą tik susiformavus Žemei. Kai Žemę pasiekė tam tikra energetinė banga iš Visatos Šaltinio, prasidėjo masiškas roplių išlipimas į Žemės paviršių. Tarsi būtų gavę vieningą signalą, daugybę roplių lipo į sausumą ir pradėjo naują etapą, kai gyvybė savo vystymuisi pradėjo naudoti orą. Nors deguonies buvo ir vandenyje, jo nepakako sąmoningumui augti. Štai taip paliečiame kitą stichiją – orą.

Vanduo – tai gyvybė, tai atmintis, paskirties perdavimas, augimas, šviesos priėmimas ir išskaidymas.

Oras – tai erdvė, kurioje išryškėja materialumas. Be deguonies ir kitų cheminių elementų sąveikos, negalėtų išryškėti materialumas. Kol Žemė degė ir aplink ją formavosi pusiau materiali gyvybė, dar labai mažai išsiskyrė deguonies. Bet juo daugiau deguonies Žemė išskyrė, tuo labiau ryškėjo materialumas. Tai kaip fotografijoje naudojama vaizdo išryškinimo medžiaga. Deguonis išryškina materialumą. Tai, kas buvo pusiau materialu, Žemei apsigaubus deguonimi – virto materialumu. Taip susiformavo išraiška to, kas buvo sukurta minties energijos pagalba. Oras ir jame esantis deguonis suformavo materialumą, todėl deguonis taip pat labai svarbus cheminis elementas žmogaus struktūroje. Jei smegenims ar kitiems organams trūksta deguonies, išnyksta materialumo galimybė ir tai kas nematerialu pasitraukia iš materialiosios formos. (žmogaus kūnui mirus, siela iš jo pasitraukia). Oras nėra pati gyvybė, kaip vanduo, bet be oro neįmanoma suformuoti materialios išraiškos. Oras svarbus, kaip gyvybę palaikantis elementas. Štai taip matote, kad kiekvienas cheminis elementas turi labai aiškią paskirtį ne tik chemijos mokslo požiūriu, bet ir energijų požiūriu.

Ropliams išlipus iš vandens, dalis jų per tam tikrą laikotarpį pradėjo formuotis į žmogiško pavidalo būtybes. Susiformavo lengvesnis kūnas, formavosi veidas, žmogiška galva. Nors kiautas dar buvo labai kietas, bet elastingas. Svarbiausias momentas – kankorėžinės liaukos suaktyvinimas. Kankorėžinė liauka – tai liauka, esanti tarp smegenų didžiųjų pusrutulių ir smegenėlių arba paprasčiau – ji randasi galvos smegenų centre, taške, kur susikerta dvi tiesės, pravestos per trečios akies tašką (horizontali tiesė) ir per viršugalvį (vertikali tiesė).

Kankorėžinė liauka – tai pats svarbiausias žmogaus organas, kuris tiesiogiai susijęs su Aukščiausiąja Sąmone. Ne veltui ši liauka žmogui bręstant nyksta, nes juo ilgiau žmogus būna žemų vibracijų pasaulyje, tuo ryšys su Dievu silpnėja. Tikėjimas ir religinės pažiūros gal ir nesilpnėja, bet tiesioginis ryšys silpnėja. O tai skatina ir žmogaus kūno imuniteto silpnumą, organizmo nykimą. Kankorėžinė liauka – tai organas į kurį susikoncentruoja žmogaus sąmonė. Protas formuojasi smegenų pagalba, o sąmonė, kuri turi išliekamąją vertę Amžinybės atžvilgiu, formuojasi kankorėžinėje liaukoje. Ji ten egzistuoja, ten įeina visa jau suformuota sielos sąmonė. Kai kankorėžinė liauka nyksta, sąmonė perina į nematerialią formą. Bet žmogui gimus, jo kūno ląstelė atsineša atmintį apie savo paskirtį, o kankorėžinė liauka atneša sąmonės informaciją į materialų lygmenį.

Žemėje nėra jokių mistinių dalykų. Viskas yra paaiškinama ir viskas turi tam tikrą realumo pagrindą. Todėl negalime sakyti, kad kūnui susiformavus, jo giluminė dalis atjungta nuo kūno ir nemateriali. Ne. Viskas, kas yra Žemėje, turi savo materialumo formą. Tik klausimas ar mokslininkai tai jau aptiko ir paaiškino ar tik ateities mokslui tai skirta. Taigi, kankorėžinė liauka saugo sąmonę. Todėl toks stiprus vaikų ryšys su neregimuoju pasauliu. Nes viskas jam tebėra atvira, nėra užblokavimo. Vaikui vystantis kankorėžinė liauka pradeda silpnėti ir tas tiesioginis betarpiškas Dievo pajautimas išnyksta. Bet, jeigu jūs padarytumėte mokslinius bandymus su labai tikinčiais ir Dievą išjaučiančiais žmonėmis, jūs ten rastumėte gerai funkcionuojančią kankorėžinę liauką. O tie žmonės, nors ir būdami seni, būtų stiprūs, žvalūs, o protas aiškus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: