Skaitytojo komentaras

“Vakar perskaičiau „Visatos pažinimo link“ tinklapyje aprašymą „Duoto žodžio galia“ ir ko gero sutikčiau su pabaigoje išreikšta dvejone, nes galimi abu variantai, ir taip, ir ne.

Pažadas, priesaika ar tiesiog tvirtas pasakymas „taip.., aš tikrai taip padarysiu“ erdvėje suvibruoja skirtingais „svoriais“, nes „svorį“ suteikia tiek žadėtojas, tiek ir priimantis pažadą. Jei pasižadantis pasižadėjimo metu besąlygiškai yra įsitikinęs, kad taip ir padarys be jokių abejonių ir taip pat yra įsitikinęs ir priimantis (girdintis) pažadą – susiformuoja tarsi kietas, dar nerealizuotas darinys kaip „akmenukas“, kuris neišvengiamai turi kažkada išsiskleisti erdvėje. Nusibrėžia kieta gyvenimo linija. Tačiau gyvenimas neišvengiamai banguoja, neišvengiamai vingiuoja ir kieta, nelanksti linija ima trūkinėti ir net lūžinėti ir todėl net labai sunku išlaikyti kryptį ir pasiekti tą „akmenuką“ išskleidžiant jį iki galo. Čia jau reikia labai didelės dvasinės brandos. Tačiau dvasinėje brandoje iš viso nedalinami jokie pažadai, nes gyvenimas suvokiamas dabartyje. Mt.5,34-36 „O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis <…>. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.“.

Bet gi esu sutikęs ir labai nemažai žmonių, kurie „lengva ranka“ pažadus dalina į kairę ir į dešinę ir jie kažkaip visai lengvai žengia per gyvenimą. (Na.., čia  nekalbu apie tą kategoriją, kurie tikslingai žada (meluoja) siekdami sau naudos). Lengvai dalinantys pažadus neprisiriša prie savo pažadų ir neįsipareigoja ir jiems „pažadas“ dažniausiai tai kaip priežodis bendrinėje kalboje, nusakantys, kad tai yra labai paprasta. Tokius žmones dauguma nesunkiai atpažįsta ir todėl nesureikšmina jų pažadų (nesuteikia tiems pažadams svorio) ir todėl erdvėje nesusiformuoja nerealizuotas darinys. Na, o jei pasitaiko žmogus, kuris į bet kokį pažadą žvelgia kaip į įstatymą – tas žmogus jau suformuoja karminį ryšį (mazgą) pats prisirišdamas ir pririšdamas kitą. Tad lengvai dalinantis pažadus visada rizikuoja, kad jį kas nors pririš prie savęs dėl jo lengvabūdiško pažado ir neišvengiamai tada jau teiks susitikti ir atrišti šį mazgelį vienpusiškai. Gal pasitarnaujant, gal kaip kitaip…

Einant dvasiniu keliu manau verta suvokti kas kaip susidėlioja ir todėl nei į vieną pažadą neverta žvelgti kaip į faktą. Dažnesnis, su pažadais surištas, sutinkamas variantas yra skolinimasis ir skolinimas. Jau labai senai iš viso atsisakiau skolinimo. Nors jei kas prašo kiek paskolinti – priimu ir leidžiu tam žmogui jaustis skolininku ir leidžiu jam žadėti, kad tikrai atiduos, bet kiek ir išlaisvinu sakydamas, kad „atsiradus galimybei ir atiduosi“. Na, o savo viduje niekada neskolinu, o tiesiog duodu ir pamirštu. Kartais  pasitaiko, kad sutiktas žmogus paklausia kiek jis man skolingas. Bet aš juk neprisimenu ir todėl atvirai ir pasakau, kad nežinau, nes juk ne aš skolingas ir todėl tai ne mano rūpestis. Štai taip ir su pažadais. Jei žmogus žada – jis gali žadėti, tačiau aš jau tuo pat metu jį atleidžiu nuo bet kokio pažado ir todėl nepririšu prie savęs.

Na, o santuokos priesaika man atrodo nėra kas nors kitą. Tai sprendimas, atsakingas sprendimas rūpinti kitu žmogumi ir kad tokia galimybė būtų, gyventi kartu,. Na ir kiek „svorio“ priesaikai suteikia kiekvienas – tiek to „akmenuko“ svorio ir yra. „Akmenuko“ priešlaikinis išskaidymas, tai kaip ir atleidimas. Tai tarpusavio atviras ir nuoširdus susitarimas visiškai ir pilnutinai atleidžiant vienas kitam ir taip išsilaisvinant ir išlaisvinant kitą nuo bet kokių įsipareigojimų. Šis susitarimas neišvengiamai įvyksta tarpusavio pokalbyje ir tai ir bus tie reikalingi žodžiai ištarti Dievui, nes atleidimas eina iš širdies. Ir jei iš abiejų pusių neliks vienas kitam nei mažiausios pretenzijos – šios (buvusios) šeimos karmą bus išbaigta. O jei liks nors viename iš jų bent mažiausias kaltinimas kitai pusei ar pretenzija, nepasitenkinimas ar nuoskauda, tai tiek neišbaigtos karmos ir liks. Ir čia nepadės net oficialus pareiškimas Dievui, kad keičia savo sprendimą, nes pamoka ir liko neišmokta iki galo. O jei neliko nei vienos pretenzijos vienas kitam ir jei iš tikrųjų yra tikima Dievu, tai ko gero kažkokiu tai  būdų ir padėkos Dievui, kad gyvenant kartu išgyveno daug įvairių ir puikių, ir pilkų patirčių. Ir pasakys, kad nuo dabar nusprendė abu eiti savu, atskiru keliu ar panašiai. Kažkaip jau taip atrodo, kad nelabai ir svarbu ar oficialiai kreipsis į Dievą, ar nuoširdžiai tai pasakys vienas kitam ir abu su tuo nevaržomai sutiks.

Jei žmogus liko su nuoskauda – jis liko surištas su kitu žmogumi ir tą kitą laiko pririšęs. Jei liko sąlyginės meilės „vis tiek myliu“ likučiai bet kuriame iš jų – karma liko neišbaigta. Ir bet kuriuo iš šių atveju tiems žmonėms teks susitikti ir išbaigti tarpusavio karmą. O jei neliko nieko – šiame gyvenime abu lieka geri pažįstami ir draugiški tarpusavyje. Pažadas nebegalioja, nes nei vienas iš jų nejaučia poreikio, kad kitas turėtų vykdyti kažkada duotą priesaiką. Priesaika paprasčiausiai „pamirštama“, ištrinama iš sąmonės lauko, nes liko tik pati savaime ir ja niekas nebesinaudoja ir neskiria jai dėmesio (energijos).

Pažadas man atrodo panašus kaip užkalbėjimas ar prakeiksmas. Jei žmogus ką nors pasiuntė po velnių, bet tą padarė ko ne su šypsena, tai jokio prakeiksmo ir nėra. Jei žmogus tik dėl tradicijos pakalbėjo, pažadėjo ir pamiršo ar nesuteikė tam reikšmės, tai jokio pažado ir nėra. Bet jei kas dėl humoro ką nors pasiuntė po velnių, o tas žmogus, kurį pasiuntė, tą priėmė visa širdimi, tai prakeiksmas jau ko gero ims veikti. Ir jei kito duotą pažadą žmogus priėmė ir besąlygiškai tuo patikėjo – pažadas įtvirtintas ir mazgas jau yra, kuris turi realizuotis (atsirišti, išsiskleisti).

Na, o oficialus kreipimasis į Dievą, atsiimant, padarant negaliojančių pažadą, tai galbūt gali būti kaip leidimas Dangui suteikti pagalbą ir palengvinti žmogui atleidimo procesą. Tačiau atleisti, atrišti ir paleisti vis tiek gali tik pats žmogus. Tai galbūt panašiai kaip šaukinys kartu ir liepinys, o Dangaus sprendimai jau nenuspėjami ir nesvarstomi. Vyksmas vyksta žmogaus viduje, o ne išorėje. Dievo Malonė neišmatuojama ir todėl nematuojama. Galbūt tai veikia ir kaip išpažinties principu. Žmogui kur kas lengviau patikėti, kad jį Dievas atrišo ir todėl jam kur kas lengviau ir paleisti, atleisti. O išpažintis palengvina atleidimą sau. Žmogus patiki, kad jam Dievas atleido ir nustoja kaltinti save ir kaltės iš tikrųjų nebelieka, nes neliko kaltintojo.“ Algis Dačkus

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: