Žemiškas Mokytojas

    Tyla. Viduje jaučiasi tokia rami tyla, kad nenorisi nei kalbėti, nei rašyti. Bet aš vis prisimenu pažadą, kad turiu aprašyti viską, kas vyksta su manimi, nes tai gali būti aktualu ir kitiems.

Tyla, ramybė, gerumas. Tai tie jausmai, kurie dabar vyrauja manyje, bet tai nereiškia, kad nevyksta procesai. Vieno seanso metu man parodė, kaip viename iš gyvenimų aš priėmiau informaciją iš subtiliojo pasaulio ir tas procesas mane buvo visiškai užvaldęs. Mano vaikai buvo alkani, žmona nebežinojo, kaip šeimą išlaikyti, o aš (buvau vyriškis) tik rašiau, rašiau ir rašiau. Bet to mano rašymo nesuprato niekas, nes niekam neaiškinau kas tai yra. Ir tą akimirką man keitė praeitį: aš suvokiau, kad pirmiausia turiu pasirūpinti šeima. Kadangi žinių gaudavau daug, tai jas tinkamiausiai išskleisti buvo galima jas perteikiant studentams. Ir aš pradėjau dėstyti universitete. Viską, ką užrašiau, sugebėjau perteikti į paprastą žmogišką kalbą ir ta tiesa žmonės patikėjo, o aš sugebėjau išlaikyti savo šeimą.

Supratau, kad dabar, kai gaunu žinias, pirmiausia jas turiu iš karto atiduoti skaitytojams, negaliu jų laikyti savyje. Ir turiu visados pasirūpinti šeima. Tai yra, paprastu kasdieniu gyvenimu. Turi būti harmonija tarp vidinių potyrių ir kasdienio gyvenimo su artimaisiais, draugais. Todėl ir rašau apie viską…

Pastebėjote, kad dabar mažai laiškų užrašau, bet tai tik tylos laikotarpis. Ne tik laiškų neužrašau, net nedalyvauju sekmadieniniuose seansuose ašrame. Galiu dalyvauti tik trečiadienių skaitymuose, nes ten aš tik klausytoja, o visa kita veikla man apribota. Praėjusiame skaityme, kai buvo skaitoma J.Blavatskajos „Slaptoji Doktrina“, tai į ašramą nusileido Džvalas Kulas. Jis stebėjo visą procesą. O aš tuo metu tarsi atsijungiau nuo kūno ir patekau į kitą erdvę. Save mačiau tik kaip šešėlį su aukso kontūrais. Labai gerai jaučiau savo žingsnius, ta erdvė suformavo realybės pojūtį. Manau, kad tai sielos buveinė. Aš sveikinausi su kai kuriomis sielomis. Vienos nustebo ar aš grįžau iš įsikūnijimo, atsakiau, kad ne, tai jos dar labiau nustebo, kad pajėgiu ateiti ir sąmoningai suvokti sielos erdvę, būnant įsikūnijime. Norėjau labiau apsižvalgyti toje erdvėje, bet iš kažkur atskubėjo siela vedlė ir liepę eiti į „tarybą“. Nežinau, kaip tai tiksliai įvardyti, bet jaučiausi tarsi stovėčiau prieš komisiją. Jie stebėjo mane. Iš pradžių maniau, kad keis gyvenimo užduotis, bet jie savo žvilgsniais nuo manęs pradėjo nuiminėti mano buvusius įsipareigojimus. Ir aiškino, kad nuima mano karminius įsipareigojimus, nuima mano sielos pačios pasirinktas užduotis, kurias norėjau įgyvendinti. Aš likau visiškai tyra be įsipareigojimų, be savo sielos suformuotų tikslų ir pradėjau labai šviesti. Kai grįžau į bendrą sielų salę, tai išsiskyriau savo šviesa. Man paaiškino, kad sielos įsipareigojimai nebeturi trukdyti dvasios (esybės) siekių išraiškai materijoje. Suprantu, kad keičiasi prioritetai, ką turiu įgyvendinti dabartiniame įsikūnijime ir tai atspindi dabartinį procesą. O jis labai paprastas ir kartu labai sudėtingas. Jis turi sustiprinti mane, kad galėčiau perteikti naujas žinias tiek komandai, tiek skaitytojams.

Prieš porą mėnesių gavau informaciją, kad turėsiu žemišką Mokytoją. Nelabai įsivaizdavau, ką Mokytojas mane galėtų mokyti, nors puikiai žinau, kad turiu daug spragų ir Mokytojas praverstų. Vieną rytą kilo paprastas klausimas kaip geriau atlikti meditaciją ir girdžiu erdvėje Arkangelės balsą: parašyk vienam žmogui. Nustebau, nes nelabai bendrauju su tuo žmogumi, bet žinojau, kad į klausimus jis visados atsako. Ir parašiau, o sekančią minutę atėjo aiškus žinojimas – tai mano žemiškas Mokytojas. Kai tai parašiau tam žmogui, jis atrašė, kad neima mokinių, nes jaučiasi per jaunas. Bet procesai vyko savaime ir jis savo energetikoje apčiuopė mano energetiką. Taip aš gavau žemišką Mokytoją. Jis mane jaučia iš tolo, stebi mano sąmonės kanalą, duoda man savo žinias ir kaip Mokytojas sakė, reiks metų, kad tas žinias suvokčiau. Prasidėjus šiam procesui širdis juo labai džiaugiasi, o kūnas prieštarauja, net pyksta ir siunčia negatyvias mintis Mokytojui. Vėliau man paaiškino, kad mano fizinis kūnas pavargo nuo nuolatinių energinių apkrovų ir kai pajuto naujų procesų pradžią – tai pradėjo prieštarauti. Suvaldyt savo emocijas tai viena, bet suvaldyt kūno emocijas – tai man nauja patirtis. Todėl Pakylėtieji Valdovai ir neleidžia važiuot į sekmadienio seansus, kad tik kūnas nepervargtų ir nevyktų atmetimas naujai prasidėjusių procesų. Todėl visiems, kurie užsiima giluminėmis meditacijomis, ereginiais darbais, sakau – nenualinkite savo kūno. Leiskite jam pailsėti. Kaip kūnas turi pailsėti nuo fizinio darbo, taip jis turi pailsėti ir nuo dvasinio darbo. Turime mylėti savo kūną, nes kitu atveju, jis gali užblokuoti bet kokius mūsų norus tobulėti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: