Vidinės akys

Būna, kai žmogus lankosi pas mane seansui, vis klausia, kiek kartų reiktų ateiti? Atsakau, kad tai priklauso nuo to, ko sieki. Jei sieki tam tikro sveikatos pagerėjimo – tai kol sveikata pagerės, jei sieki dvasinio augimo – tai rekomenduodavau laikas nuo laiko ateiti, kad sustiprinčiau, atlaisvinčiau nuo blokų. Bet ir man pačiai nebuvo visai aišku, tai kiek laiko reikia dirbti su vienu žmogumi? Vakar tapo aišku, kada žmogui nebereikia eiti pas mane. Žmogui nebereikia mano pagalbos, kai jis tampa savarankišku. O kada tampa savarankišku, tai jau aiškiai man pasako seanso metu. Taigi, vakar pas mane atėjo viena moteris, kuri ne dažnai lankosi, bet skaito visus laiškus ir gražiai, tyliai viską pritaiko savo gyvenime. Prasidėjus seansui, mane iškėlė į tokią labai subtilią erdvę, kur jau pats jautiesi ant išnykimo ribos. Ir jaučiu, kaip mano esybė susitiko su tos moters esybe. Ne siela, o esybe. Esybė man pasirodė, kaip moters siluetas, kuri mezgė juostą, kaip ji įvardijo: mezgu karmą.  Ji, pamačiusi mane, atsistojo ir klausia: tai jau laikas eiti? Padėjo mezginį į skrynelę ir ten jis sudegė. (Karma sudegė). Moteris – esybė atsistojo ir sako: aš tuoj eisiu, bet einu atsiklausti ar tikrai galiu eiti. Nustebau, ko ji eina atsiklausti, jeigu tai jau pati aukščiausia žmogaus struktūros dalis. Tą akimirką erdvėje atsirado šviesa ir pasirodė Visatos Kūrėjas. Sako jai: eik drąsiai, o man nusišypsojo ir nusijuokė, kad esu stipri ir daug atlaikau. Bet tos jėgos neatlaikiau, tiesiog pradėjau smigti. Susikaupiau, „susirinkau“ save ir toliau stengiausi daryti seansą. Paaiškinti, kodėl tą esybę pasikviečiau ir kas toliau vyks su ta moterimi, tai negalėjau. Bet darant seansą toliau, mano rankos tiesiog atsijungė ir atėjo informacija: ši moteris tapo visiškai savarankiška. Jai nebereikia pagalbos. Ji viską gali susitvarkyti pati savo minčių dėka, savo požiūriu į gyvenimą ir į situacijas. Viskas, aš jai daugiau duoti nebeturiu ko, nes ji nuo šios dienos viską gali pati. Tai buvo pirmas kartas, kai aiškiau gavau atsakymą, kada nebereikia dirbti su žmogumi: tada, kai jis tampa savarankišku.

O vakare įvyko kitas keistas nutikimas. Susitikom su Rita dėl paprastų asmeninių priežasčių. Bet pradėjus kalbėti apie tai, kaip teisingai daryti seansus, erdvėje prasidėjo veiksmas. Atsirado vaizdinys jog Rita yra sukaustyta grandinėmis. Vis mėginau suprasti, kas ją sukaustė ir kodėl. Tada erdvėje pasijuto stipri tamsi jėga, kilo noras surasti raudonas akis, o tos raudonos akys tai degė mano akiduobėse. Pasikviečiau Mokytoją, paprašiau Jo pagalbos ir tos raudonos akys dingo iš mano akiduobių, o Ritą atlaisvino iš grandinių. Smagus prasidėjo vėliau. Atrodo tarsi aš iš šono stebėčiau savo akis. Visą laiką būnu užsimerkusi ir matau, bei aiškiai jaučiu kaip mano akys atsimerkia ir pro jas teka Dievo regėjimas. Fiziškai jaučiu, kaip kažkas tikrina mano akių pralaidumą tam dieviškajam regėjimui. Liepia užsimerkti ir vėl atsimerkti (fiziškai akys visados užmerktos). Vėl tikrina ar tas ne mano regėjimas veikia. Kelis kartus patikrino ir sako: gerai, raudonos akys nebetrukdys šiam regėjimui. Jausmas keistas ir nuostabus, kai tu fiziškai jauti, kad per tavo akiduobes žiūri kažkas kitas. Ir aiškiai suvokiu, kad tos mano akys tiesiog bus panaudojamos Kūrėjo pažvelgimui į Žemę. Skamba įspūdingai, bet toks jausmas kilo. Vakare einant miegoti, paklausiau Viešpaties Maitrėjos, kas čia vyko. Jis ir sako: Žemę gaubia žmonių sukurtas negatyvumas, kurį žmogus lengvai gali pats įveikti, o virš jo yra tamsioji juosta, kuri neleidžia žmogui nušvisti ir pakilti virš tos juodumos, kol žmoguje yra nors mažytis negatyvumo jausmas. Todėl, kai mano akys buvo raudonos, tai reiškia, kad ta juoduma trukdė Kūrėjui stebėti Žemės erdvę, kaip šešėlis viską iškreipia. Vakar suformuotas spindulys leido atsilaisvinti mano kūnui iš tamsos juostos ir nebeliko manyje „raudonų akių“, kurios trukdytų Kūrėjui stebėti žmogaus gyvenimą (ar dar kažką kitą, nes aš dar nežinau, kur tos akys bus naudojamos). Šį rytą prabudusi pasitikrinau ar turiu tas vidines akis: turiu, tik jos užmerktos. Ir supratau, kad tikrai ne aš jas galėsiu atmerkti. Šiandien akys skauda, tarsi būčiau ilgai į Saulę žiūrėjusi. O Ritute po vakarykščio seanso šiandien ir iš lovos nelabai kilo, taip gerklė skaudėjo.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: