Pakylėtųjų Valdovų laiškai – tai žinia, vedanti į Tiesą

    Man patiko toks palinkėjimas: patirk per dieną tris stebuklus. Šį rytą, dar neatėjus 10 valandai, aš išgyvenau du stebuklus.

Sapnavau sapną: vaikštau po savo aštuonmetės mokyklos pastatą su seimo nariu, kažką jam rodau, diskutuojame. Praeinant pro istorijos kabinetą, kuriame anksčiau dirbo mokyklos direktorė, pamačiau, kad prie mokytojos stalo sėdi Elena Rerich. Aš pajutau, kad ji labai užsiėmusi, pavargusi ir dar ruošiasi kažkokiam susitikimui, bet man tai buvo nesvarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad ir seimo narys norėjo pirmiau nueiti pas ją, aš tiesiog įsiveržiau į tą kabinetą. Elenos Rerich veidas buvo labai realus. Matėsi kiekvienas jos bruožas, tik ji visa spindėjo rožine spalva. Aš pribėgau prie to stalo ir sakau, kad noriu su ja susipažinti, kad aš užrašau Pakylėtųjų Valdovų laiškus. Ji šypsosi ir nieko nesako, tada supratau, kad ji viską žino. Tik išliko jos nebylus klausimas, ko aš noriu? Sakau, kad noriu sužinoti ar teisingai užrašau Pakylėtųjų Valdovų laiškus. Ji vėl nebyliai paklausė: kam tau reikia tai žinoti? Atsakiau, kad nenoriu įvelti klaidos, noriu užrašyti tiesą. O pati galvoju, tas sapnas realus, aš galiu išgirsti tiesioginį atsakymą iš Mokytojos. Atėjo neaiškus atsakymas: rašyk ir pamatysi ar tiesa, ar ne…  Nusiminiau, nes pajautimas atsakymo leido suprasti, kad ne viskas tiesa, kas man tiesa atrodo. Vėliau ji man davė brangakmenius, sako, išdėliok juos kaip nori. Išdėliojau tuos akmenis, į vidurį padėjau žydrą didelį akmenį. Ji ir sako, tavyje įsitvirtinęs stiprus tėvo spindulys, todėl tai tau ir suteikia jėgų. Tėvas mane labai ir mylėjo, matyt jis man davė daugiau, nei aš suvokiu.

Aš Elenai Rerich tiek daug norėjau papasakoti, dar daugiau paklausti, bet nurimau ir pasakiau, kad juos visus (Pakylėtuosius Valdovus) labai myliu ir jeigu reikia kokios pagalbos jai ruoštis tam susitikimui, tai galiu jai padėti. Tada į kabinetą atėjo kita jauna moteris, ji kažką atnešė ir prasidėjo kalba, kad reikia žmonėms kalbėti apie Pakylėtuosius Valdovus. Įsijungiau į pokalbį, sakau, kad per susitikimus su žmonėmis apie tai pasakoju, o ji vėl nusišypsojo ir pasakė, to nepakanka ir pridūrė: tam dabar turite socialinius tinklus. Aš pradėjau prieštarauti, kad geriau kalbėti tiesiogiai su žmonėmis, o ji vėl nusišypsojo ir nesileido į diskusijas. Ji pabrėžė – socialinius tinklus, ne tinklapį. Vadinasi, aš turiu kalbėt apie Pakylėtuosius Valdovus facebooke. Tai atsikėlusi pirmas darbas ir buvo parašyt žinutę savo Žydrojo Lotoso puslapyje. Jau antra žinutė iš Mokytojų, kad reikalingas bendravimas per facebook, nors man tai nelabai prie širdies. Dar labiau neramino tas atsakymas apie mano užrašomus laiškus, lyg tai tiesa ten, lyg tai ne.

Bet diena kupina įvykių, nėra kada labai analizuoti ir pradėjau dirbti su vyriškiu, vardu Raimondas. Atėjo pajautimas, kad bus vizija. Pakviečiau į kambarį jo žmoną, kad stebėtų ir pati viską girdėtų, nes po vizijos aš galiu kai ką pamiršti, o ir papasakoti kai kada nebėra jėgų. Prasidėjo vizija: šalta. Kažkokia patalpa kur šalta ir drėgna. Žiurkės laksto. Tai kažkoks rūsys, gal kalėjimas. Ten sėdi žmogus sulinkęs, nusilpęs. Galvoju, gal čia Raimondas, sako ne. Ateina į tą rūsį kitas žmogus, lydimas apsaugos. Jis liepia apsaugai pasišalinti, o pats įeina į tą kamerą ir atsisėda priešais tą žmogų. Jaučiasi, kad tas atėjęs žmogus, kažkoks valdovas. Jis įkalino tą žmogų už tam tikras jo žinias, bet dabar tos žinios reikalingos jam pačiam. Tas valdovas – tai priešais mane sėdintis žmogus – Raimondas. Jaučiasi, kad jis serga ir suvokia, kad greitai mirs. Galėjau suprasti, kad ta liga labai pakeitė tą valdovą. Jis tapo žmogiškas ir pakeitė požiūrį į savo vertybes. Tiesa, ta praeitis turėjo kitą pabaigą. Tas valdovas tiesiog nužudė tą, tiesą žinantį, žmogų dar iki savo mirties. Bet mes per tą seansą sugrįžom pakeisti tą praeitį.

Sėdi valdovas prieš tą žmogų ir klausia: tai sakai, kad yra pomirtinis gyvenimas? Klausia ir žino, kad atsakymo negaus, nes pats savo laiku nupjovė tam žmogui liežuvį. Žiūrint į tą žmogų, nupjautu liežuviu, man sukilo keistas jausmas, kūnas visas pradėjo drebėti, ašaros bėgti ir supratau, kad tai aš, o tas valdovas tai mano brolis. Mūsų tėvas perdavė man daug žinių, tuo tarpu brolis perėmė valdžią, tapo griežtu valdovu, o kad aš nekalbėčiau ko nereikia, nupjovė man liežuvį ir įmetė į rūsį, o po kažkurio laiko ir nužudė. Bet šiandieną, keičiant praeitį, tas valdovas atsiprašė brolio ir perkėlė gyventi į rūmus. Aš ten jaučiausi kaip psichinis ligonis. Visko bijojau, į lovą nesiguliau, susigūžęs gulėdavau šalia tos lovos. Man atnešdavo vandens, valgyti, o ant stalo padėjo popieriaus lapus ir plunksną. Keletą dienų nesikėliau ir nieko nedariau. Vėliau pradėjau piešti kažkokius simbolius. Valdovas ateidavo, pastovėdavo už nugaros ir stebėdavo tuos simbolius. Taip piešiant simbolius ir numiriau, nes neatlaikė skrandis pasikeitusio maisto. Brolis mane palaidojo prie tėvo, taip išreikšdamas pagarbą mano žinioms. Jis sukvietė įvairius mokslininkus (gal žynius), kad išstudijuotų tuos simbolius, bet jie, naudodamiesi logika, interpretavo tuos simbolius visiškai neteisingai. Bet Pakylėtieji Valdovai pasakė, kad nesvarbu, jog niekas nesuprato tų simbolių reikšmės, vis tiek informacija ir energija iš Pakylėtųjų Valdovų pasiekė Žemės erdvę ir įsitvirtino, tik gaila, kad nespėjau visko nupiešti. Ir prakalbo apie mano priimamus laiškus šiame gyvenime. Sako, tu gi žinai, kad ta Tiesa, kuri egzistuoja Visatoje žmogui dabar nesuvokiama, bet informacija mažais žingsneliais paduodama taip, kad būtų įmanoma tą Tiesą suvokti. Ir pabrėžė, kad Pakylėtųjų Valdovų laiškai – tai žinia, vedanti link tiesos. Tai tarsi ir buvo paaiškinimas Elenos Rerich minties. Patys laiškai nėra tiesa, bet ten užrašyta žinia veda link tiesos. Padeda žmogui pakeisti suvokimą taip, kad tą Tiesą jis kada nors suvoktų. Tie laiškai lyg tai tiesa, lyg tai ne tiesa, bet tai žinia, kuri padeda žmogui atverti sąmoningumą ir galėjimą suvokti Tiesą. Mudu su Raimondu turėjom dar vieną bendrą įsikūnijimą, dar prieš tą gyvenimą, kurį ką tik aprašiau. Mes buvom susitikę Aleksandrijos bibliotekoje…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: