Kažkas juk turi joms padėti…

     Turėjau keistą „svečią“. Atvyko moteris seansui ir pradėjus su ja dirbti pajaučiau, kad prie jos neprieinu. Kažkas nematomas stovi šalia jos, netgi truputi įėjęs į ją. Nesijautė, kad būtų pavojingas, bet nesijautė, kad tai būtų aukštų vibracijų. Jis buvo labai realus ir apčiuopiamas. Po kurio laiko man pavyko jį prakalbinti. Ir tai, apie ką jis kalbėjo, man buvo labai netikėta. Noriu ta patirtimi pasidalyti, bet nepriimkite visko pažodžiui už gryną tiesą, nes mes ne viską suprantame ir negalime interpretuoti. Gal vėliau bus dar labiau paaiškinta.

Žodžiu, tas svečias tai mirusio žmogaus siela. Ji prakalbo: „ta moteris (moteris, kuriai dariau seansą) buvo labai šviesi ir aš pajutau, kad prisijungęs prie jos galėsiu iš čia ištrūkti. Ta vieta mirusių žmonių sieloms – tai tikras pragaras, tarsi gaudyklė tokioms sieloms, kaip aš ir iš čia ištrūkti neįmanoma. Tai Lopaičiai. Įėjus į tą teritoriją, mirusių žmonių sieloms ištrūkti neįmanoma. Man pavyko tik pamačius, kokia ta moteris šviesi ir supratau, kad ji gali mane išvesti į šviesą.

Aš esu vyriškio siela, kuri ieško savo mirusių vaikų sielų. Niekaip negaliu nurimti, kol nesurasiu savo vaikų. Taip daro daug sielų. Jos prisikabina prie gyvo žmogaus energetikos ir klaidžioja po pasaulį, ieškodamos savo mirusių artimųjų sielų. Jų ieško ne gyvųjų tarpe, bet mirusiųjų, bet be gyvo žmogaus energijos to nepadarysi. Jeigu ilgai nerandame ko ieškome, tai truputi išnaudojame to žmogaus energiją. Žodžiu, klaidžiodamas su tuo žmogumi aš patekau į Lopaičius. O ten mane tarsi atplėšė nuo to žmogaus – palydovo. Ir siela ten įstringa. ( Kaip suprantu, žmogaus atžvilgiu, tai tarsi ir gera vieta, nes nuo mūsų atkabina prisikabinusias sielas, bet sielų atžvilgiu tai pragaras, nors neaišku kaip įvertinti tai, kas yra pragaras). „

Po kelių minučių pasirodė mirusiojo vaikai. Jie sako: „Tėti, mes esame aukštesnių vibracijų lygmenyje. Tu, klaidžiodamas su tuo žmogumi mūsų negalėjai rasti ir pamatyti – ne ten ieškojai. Ateik pas mus“

Ir tada pasijuto didžiulis to vyriškio skausmas. Jis mato savo vaikus, bet negali jų pasiekti, nes jam trukdo… prakeiksmas. Prakeiksmas jam buvo uždėtas, jam dar gyvam būnant ir tas prakeiksmas jį apgaubęs tam tikra siena, pro kurią jis neprasimuša, neatsilaisvina. Pasimečiau, o ką dabar daryti? Sukoncentravusi dėmesį paleidau spindulį į tą prakeiksmą ir maniau, kad nepavyks jo pralaužti, kaip netikėtai jis atsilaisvino. Tą akimirką, moteris, prie kurios buvo prisikabinusi ta siela, sutelkė visą savo dėmesį į tą situaciją ir įvyko sprogimas, kuris padėjo suskaldyti tą prakeiksmą. Mirusio vyriškio siela atsilaisvino ir iškeliavo pas vaikus, bet prieš iškeliaujant jis paprašė: pasimelskite už sielas, kurios užstrigo Lopaičiuose. Kažkas juk turi joms padėti…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: