Suolelis Marijai

Noriu papasakoti apie vieną labai įdomų seansą.  Praktiškumo čia gal visai nėra, bet mistikos per akis.

Atvyko moteris vardu Laima. Pasiguldžiau ją į lovą. Šalia jos iš karto pasirodė Marija. Laimos kūnas pradėjo švytėti. Kambarys tapo baltas kaip operacinė patalpa. Aplink Laimą sustojo daug Pakylėtųjų Valdovų. Jie stovėjo ratu tarsi prie operacinio stalo ant kurio gulėjo Laima. Laimą „perpjovė“ išilgai kūno  ir labai atsargiai  iš jo išėmė baltą ir labai nestabilų kaip debesį, eterinį kūną. Visi Valdovai tą baltą kūną labai atsargiai iškėlė iš fizinio kūno ir paguldė ant tinklo, kabančio virš Laimos metro atstumu. Per tinklą Valdovai leido spindulius  į tą kūną ir kažką tvarkė. Prie Laimos kojų atsistojo Sen Žermenas, o prie galvos Viešpats Maitrėja. Iš kairės pusės stovėjo Marija ir viską stebėjo. Aplinkoje jautėsi ir džiugesys, ir įtampa, kad tik viskas sklandžiai pavyktų.

Visas dėmesys susikoncentravo į širdį. Tame baltame kūne pradėjo operuoti širdį. Iš širdies vidaus išėmė juodą lašo formos organą. Jis atrodė labai natūraliai – kažkoks liūliuojantis juodas organas. Tą organą padėjo ant lėkštutės. Tai negatyvumo nuodai – taip man paaiškino. Operacija vyko toliau. Analizuojant visą baltą kūną, buvo aptiktas dar vienas toks juodas darinys ant tulžies. Net matėsi kaip tas juodas organas prisitvirtinęs prie tulžies riebalais. Atsargiai išėmė tą pailgą juodą organą ir vėl padėjo ant lėkštutės. Stebėjo kūną toliau. Kažkoks juodas tinklas matėsi ant pėdų, bet nusprendė, kad negalima jo nuimti, dėl neatidirbtos karmos. Po to sutvarkė tą baltą kūną ir jį grąžino į fizinį kūną. Pakylėtieji Valdovai dingo, liko Marija, Sen Žermenas ir Maitrėja. Marija atsiklaupė prie lovos, abiem rankom paėmė Laimos ranką, padėjo ant jos savo galvą ir pradėjo verkti. Verkti iš džiaugsmo ir begalinio dėkingumo Dievui, kad leido padaryti tą operaciją. Tokia operacija buvo atlikta pirmą kartą Žemės erdvėje, todėl taip ir jautėsi ta įtampa. O tie nuodai įdėti į organizmą Atlantidos laikais. Jie teršė tiek Laimos kūną, mintis ir jausmus, tiek iš erdvės (aplinkos) traukė visą negatyvumą prie savęs kaip magnetas.

Marija klūpojo, dėkojo Dievui ir jos skruostais bėgo ašaros. Kai tai papasakojau Laimai ( o viską reikėjo iš karto jai paaiškinti), jai taip pat skruostu bėgo ašaros. Po kurio laiko Marija atsistojo, pasiėmė iš lėkštutės tuos juodus organus ir juos prarijo. Man net bjauru pasidarė, kaip galima tai praryti? Sen Žermenas atsakė, kad neįmano kitaip jų sudeginti. Mačiau kaip Marijos kūne tie juodi organai dega, tampa raudonais, o po to pavirsta baltais drugeliais, kurie išskrido iš Marijos kūno. Tuo tarpu Sen Žermenas ir Maitrėja padavė spindulius Marijai, kad padėtų sudeginti tai, ką ji paėmė. Marija labai nusilpo. Ją pasodino į krėslą, kojas uždengė antklode ir davė atsigerti arbatos. Kai atsigėrė arbatos, tik paėmus puodelį iš jos rankų, jos galva nusviro ir ji užmigo. Gal neteko sąmonės, aš to nesupratau. Tik išsigandau, kad ji nenumirtų. Po kurio laiko šalia sėdinčios Marijos atsirado kita Marija. Tvirta, sveika, tarsi atgimusi iš naujo. Ji atsisuko į kambarį. Nuo Sen Žermeno ir Maitrėjos vėl pasidavė spinduliai į Mariją. Bet tie spinduliai ne degino, o palaikė Mariją. Tas palaikymas buvo reikalingas tam, kad ji atlaikytų Dievo šviesą, kuri plačiu srautu pradėjo į ją tekėti. Matėsi, kad ją labai degino, jai buvo sunku ir jeigu ne tas palaikymas iš šono, ji būtų neatlaikiusi. Tas Dievo spindulys išdegino Marijos kūne susikaupusius skausmus, kurie pavirto angelais ir paliko jos kūną.

Pasirodo, kai mums sunku ir prašome Marijos pagalbos, ji nuo mūsų paima dalį skausmo. To skausmo negalima tiesiog sudeginti. Kiekvieną skausmą ji priima į save ir jį išgyvena. Per dieną Žemėje meldžiasi ir prašo pagalbos milijonai žmonių. Ir ji visų žmonių skausmo dalį priima į save ir tą skausmą išgyvena. Kitaip to skausmo neįmanoma transformuoti į teigiamą energiją. Marija su meile surenka visų žmonių skausmus, juos išgyvena, nors gal dešimtis kartų mėgino įspėti žmogų nedaryti klaidų ir neformuoti skausmo. Su begaline meile paima skausmą ir su nuoširdžiu dėkingumu dėkoja Dievui už galimybę tą skausmą sumažinti. Bet atėjo momentas kai Marija „fiziškai“ nebeatlaikė. Tik Maitrėjos ir Sen Žermeno palaikymo spindulys ją išgelbėjo, o dieviškoji šviesa atlaisvino iš sukaupto skausmo, kurio nebeturėjo jėgų išgyventi ir sudeginti savyje.

Kokia begalinė meilė ateina iš Pakylėtųjų Valdovų, koks atsidavimas ir pasiaukojimas. Įdomu ar mes kada nors tai suprasime ir įvertinsime?

Apie šį seansą man neleido kalbėti gal kokį mėnesį. Nežinau kodėl, bet buvo toks nurodymas. Vieną vakarą vienoje gražioje sodyboje suformavome ašramą Marijai. Sodybos šeimininkas pastatė suolelį Marijai, nes ji to prašė. Ji nori pasėdėti ant to suolelio ir pasigrožėti saulėlydžiu. Tai tarsi jos užuovėja, ramybės oazė. Ir kai ji suformavo savo ašramą toje sodyboje, ją apsupo žmogaus meilė, ji pasijuto saugi ir leido aprašyti tą seansą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: