Įspūdžiai po sekmadieninio seanso

Praėjusį sekmadienį buvo pasakyta, kad vadovavimą komandai perima Rita, o aš išeinu į pogrindį. Kilo klausimas, kaip suprasti „išeinu į pogrindį“ , bet tuoj sekė Vairočanos laiškas, kuriame buvo viskas tiksliai paaiškinta: ateinu tylėdama į seansą, prabūnu tyliai sėdėdama ir išeinu paskutinė, su niekuo nebendrauju ir neįsijungiu į bendrą veiklą. Tai štai atėjo tas sekmadienis, kai aš turiu būti pogrindyje. Ateinu tyliai į ašramą, atsiklaupiu ir pabendrauju su Mokytojais. Iš karto jautėsi stiprus srautas ir buvo aišku, kad tame „pogrindyje“ man nebus nuobodu.

Seanso pradžioje pasijuto kaip vienas iš Mokytojų visus, kas buvo ašrame apžiūrėjo. Matėsi daug tamsių spalvų, o svarbiausia, žmonių energetikoje jautėsi daug spygliukų, kurie net fiziškai žeidžia Mokytojus. Tie spygliukai – tai savitvardos neturėjimas. Nesugebėjimas valdyti savo minčių, jausmų, įsiaudrinimas, nepastovumas, blaškymasis. Labai trūksta savitvardos, mokėjimo visados išlikti vidinėje ramybėje, susikaupime, harmonijoje. Stebėjimas vyko, kol visi susėdo ir pradėjo giedoti „OM“. Pakilo vibracijos ir į ašramą nusileido El Morija. Vos neapsiverkiau iš džiaugsmo, bet tuoj man priminė – savitvarda! Ji reikalinga tiek džiaugsme, tiek baimėje, tiek nelaimėje. Pasistengiau nurimti, nors man buvo be galo smagu taip aiškiai jausti ir matyti Viešpatį El Moriją.

El Morija bendravo labai paprastai, lengvai, truputi pasijuokdavo iš manęs. Jis pasiūlė nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta ašrame. Sako, reikia komanda pasitikėti, tuo labiau, kad esu „pogrindyje“ ir negaliu dalyvauti bendruose seansuose. Iki šiol man dažnai neleisdavo būti seansuose, bet supratau, kad tai buvo daroma tikslingai. Dabar leido būti ašrame, bet reikėjo didelės savitvardos, kad nesijaudinčiau. Sunkiausia buvo neįsilieti į energetinį srautą. Kai komanda skaitė Violetinės liepsnos liepimą, tai sukosi galingas srautas, o aš turėjau atsilaikyti ir neįsilieti į tą srautą. Turėjau jaustis, tarsi sėdėčiau savo namuose ir visai nesigilinčiau kas vyksta. Taip jausdamasi ir išėjau su El Morija pasivaikščioti. Jis man pasijuokė, kad negalvočiau, jog man buvo pavykę patekti į Šambalą. Kada nors gal ir pavyks, bet ne dabar.

Jis nuvedė mane į baltą kambarį, kur ant stalo gulėjo gražiai apvaliai nušlifuotas akmuo. Paėmiau jį į rankas ir tame akmenyje pamačiau šv. Pranciškaus Asyžiečio figūrą. Prieš porą metų turėjome tokį seansą, kai atėjo labai netikėta informacija, kad per Vidmantą atsilaisvina šv. Pranciškus Asyžietis. Nuo tada vis kildavo mintis ar gali būti Pranciškus Asyžietis užsiblokavęs, ar mes, paprasti mirtingieji, galime jį atlaisvinti. Ar gali būti užsiblokavusios ir užstrigusios kitų žinomų žmonių sielos ir kaip mes galime jiems padėti? Paėmus akmenį į rankas ir pamačius Pranciškaus veidą išgirdau jį aiškinant: būna, kad pati siela yra subrendusi ir švytinti, bei galinti pakilti į aukštą energetinį lauką, bet karminiai ryšiai su kitais žmonėmis juos laiko užblokuotus. Kai įvyko atsilaisvinimas per Vidmantą, tai ne Pranciškus padarė kažką ypatingo ir jam pavyko atsilaisvinti, pasitelkus Vidmanto energetiką, o Vidmantas savo teisingais poelgiais sugebėjo atlaisvinti buvusius karminius ryšius su Pranciškumi. Taip Pranciškus Asyžietis atsilaisvino nuo tam tikrų karminių blokų. Kai atsilaisvina karminiai blokai, atsilaisvina sąmoningumas, siela pakyla į aukštesnį subtiliojo pasaulio lygmenį. Už tai Pranciškus tuo metu ir padėkojo Vidmantui. Bet tuo istorija su Pranciškumi Asyžiečiu dar nesibaigė. Gražinai su Aldona vykstant kelionei į Italiją, kilo joms noras aplankyti Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Tada atėjo nurodymai, kad reikalinga Pranciškui perduoti, jog jau surinkta visa grupė žmonių, kurie prisidėjo prie karminio bloko suformavimo ir kad visi jo atsiprašo. Gražina su Aldona įvykdė savo užduotį, pakliuvo į retai veikiančią šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią ir perdavė atsiprašymą. Dar nėra labai aišku, kodėl būtina yra atvykti į tam tikrą vietą fiziškai, o negalima visko perduoti mentaliniu būdu, bet jau kelintą kartą tai vis įvyksta.

Kai vyko pokalbis su Pranciškumi, man liepė atsimerkti ir pažiūrėti, kad daromas seansas lauke, sako, tas žmogus turi būtinai nuvykti į pranciškonų bažnyčią ir priimti Komuniją, tada procesas bus baigtinis. Ten darbas vyko su Ieva ir dabar turiu truputi nuklysti į kitos dienos seansą, kuris vyko su Ieva. Daug kartų Pakylėtieji Valdovai stengėsi išvaduoti Ievą nuo ligų, bet atsimušdavo tarsi į sieną, kol vieną kartą nepasakė, kad Ievos siela pasirinkusi kančios kelią, o prieš laisvos valios sprendimą bejėgiai ne tik Pakylėtieji Valdovai, bet ir Dievas. Dievas suteikė žmogui (ir sielai) laisvą valią rinktis ir to principo niekas negali pažeisti. O pasirodo, Ievos siela pasirinko kančios kelią dėl Pranciškaus Asyžiečio. Smulkmenų neparodė, bet po sekmadieninio seanso, siela atsisakė kančios kelio… (bus tęsinys)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: