Apie artimųjų žmonių slaugą

Per violetinės liepsnos liepimų skaitymą pasirodė prieš savaitę išėjusio žmogaus siela. Jis padėkojo savo šeimos nariams už  kantrybę jį slaugant. Bet tai nebuvo tik malonus žingsnis, norint padėkoti. Siela aiškino, kad suteikiant jos kūnui gerą priežiūrą buvo įmanoma atidirbti papildomą pagreitintą karmą. Jeigu jis būtų miręs anksčiau, o tokia galimybė buvo, bet rūpestingas sūnus jį atgaivino ir tėvas galėjo dar metus išgyventi, to padaryti nebūtų galėjęs. Tėvas lūžo koją ir jo slauga tapo dar sudėtingesnė. Tai tas laikotarpis, kai tėvas (kuris yra dabar miręs) galėjo atidirbti papildomą karmą. Jis apvalė savo būsimą įsikūnijimą per skausmą ir nepatogumus šiame laikotarpyje. Bet jeigu jo nebūtų taip rūpestingai slaugę, jis būtų miręs anksčiau ir nebūtų atidirbęs papildomos karmos. Kaip sūnus sakė, paskutinėmis dienomis tėvas tapo labai geru, atlaidžiu. Dingo jo piktumai, agresija, nepasitenkinimas. Vadinasi, jis sugebėjo tiek pasikeisti, kad atidirbo papildomą karmą ir išėjo atlaisvinęs save nuo daugybės neigiamumo. Už tai mirusiojo siela ir dėkojo: už suteiktą galimybę dar gyventi ir atidirbti papildomą karmą.

Analizuojat šį įvykį tampa aišku, kad prižiūrimus ligonius ar senus tėvus reikia labai globoti ir suteikti kaip galima geresnes galimybes gyventi ir atidirbti karmą. Per tas apsunkintas gyvenimo sąlygas karmą, žinoma, atidirba ne tik mirštantysis, bet ir jį slaugantys žmonės. Bet ar visados taip būna? Labai dažnai tenka susitikti su žmonėmis, kurie prižiūri senus artimuosius ir kurie jau tampa patys daug silpnesni už tuos, kuriuos prižiūri. Jaučiamas didžiulis energijos nusiurbimas ir žmogaus naikinimas. Atrodo, kad tas senas, slaugomas žmogus tarsi nusiurbia energiją nuo visų artimųjų. Ir vis kyla klausimas ką daryti: atiduoti artimąjį į slaugą ar pačiam prižiūrėti, bet netekti savo energijos. Abu variantai blogi. Žmogus turėtų gyventi ir mirti savo namuose tarp savo artimųjų. Tokia mintis buvo atėjusi per vieną seansą. Ir svarbu, kad artimieji nepanikuotų ar tiesiog abejingai žiūrėtų į mirštantįjį. Reikalinga išeinantįjį palaikyti malda, violetinės liepsnos liepimų skaitymu, galiausiai įjungti mantras, meditacinę muziką. Svarbu sukelti vibracijas, kad siela lengviau atsilaisvintų iš ją supančio astralinio pasaulio. Kai senas ar ligotas žmogus yra piktas, nusiminęs, viskuo nepatenkintas jis atsiveria astralui, kuris ir siurbia energiją iš aplinkinių. Siurbia ne iš senojo žmogaus, bet iš aplinkinių žmonių. Čia ir prasideda didžiosios gyvenimo pamokos, kurios moko begalinės savitvardos, atjautos, gailestingumo. Slaugant artimą žmogų taip pat pervargstama, apsiriboja tam tikra veikla, kurią mėgai ir norėjai užsiimti. Savaime atsiranda nepasitenkinimas, irzlumas. O slaugomas žmogus arba senas žmogus, kurio dar nereikia slaugyti, bet gyvena kartu, būna nuolat nepatenkintas, valdingas, emocijas išreiškia ne pačias gražiausias ir išveda iš kantrybės, bei suformuoja tau nepasitenkinimą. Tokiu atveju tu atveri savo širdį tam negatyvumui, kuris eina per seną žmogų. Tu leidi tam astralui siurbti savo energiją. Tokius senus žmones astralas saugo. Suteikia jiems jėgos, kad ilgiau gyventų ir galėtų siurbti energiją iš aplinkinių žmonių. Sergantysis laikosi (nors gydytojai jau seniai pranašavo mirtį), o aplinkiniams gyvenimas blogėja, sveikata blogėja ir t.t. Situacija tikrai sudėtinga, nes tas, kas prižiūri ar slaugo tokius žmones turi išmokti labai atsiriboti nuo to skleidžiamo negatyvumo. Į kiekvieną išpuolį žiūrėti labai ramiai, neįsiskaudinti, nesusinervinti. Ar tai lengva? Praktiškai neįmanoma… bet reikalinga. Kitos išeities nėra. Astralas energiją siurbs tol, kol turės prie to priėjimą. Bet jeigu reaguoji ramiai, atlaidžiai, jeigu suvoki, kad tas blogis tai tik svečias, o ne tavo artimasis žmogus yra blogas, tada lengviau neįsiskaudinti, lengviau su šypsena priimti emocinius išpuolius. Reikia nesusinervinti, neatiduodi savo energijos. Kam tada tu toks reikalingas ir astralas, užvaldęs tavo artimą žmogų, pasitrauks. Bėda tik ta, kad tu gal ir gali susivaldyti, bet taip pat turi susivaldyti ir kiti artimieji, nes astralas kibs į kitus artimuosius: į vaikus, anūkus, kurie nemoka ir nesuvokia kaip apsisaugoti.

Tai didžiulės gyvenimo pamokos. Bet yra aišku, kad seną ar ligotą žmogų reikia mylėti, reikia suteikti kaip galima geresnes gyvenimo sąlygas, bet kartu reikia labai atsiriboti emociškai, kad nebūtum pažeidžiamas ir neleistum nutekėti savo energijai. Nėra vieno varianto, kaip teisingai elgtis. Yra tik aišku, kad būtina saugoti savo emocijas ir mintis, kad jų neužvaldytų pyktis artimajam, nes taip nutiesiamas takas tamsos jėgoms siurbti iš tavęs energiją. Artimieji žmonės yra patys didžiausi gyvenimo mokytojai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: