Susitikimas su mirusia mergyte

Man parašė mama mergaitės, kuri mirė nuo onkologinės ligos prieš pusę metų. Mama rašo, kad sapnuoja keistus sapnus ir norėtų suvokti kas vyksta. Ką išgyvena mažos dukrytės netekusi mama, tikriausiai ir kalbėt nereikia ir kai ją pradeda kamuoti blogi sapnai, kyla nerimas, liūdesys.

Aš pažadėjau pažiūrėt kas vyksta. Tiesa, niekas nuo manęs nepriklauso, todėl nebuvau tikra, kad pavyks kažką suprasti ar pajausti. Sapno esmės tai nesupratau, todėl užsidegiau žvakę ir pasijungiau. Iš karto kambaryje pajutau esant mergaitę. Seanso metu aš daugiau išjaučiu, nei matau, bet mergaitę aiškiai mačiau, net nuėmiau nuo kėdės žurnalą, kad ji galėtų atsisėsti. Ji buvo gražia suknele, tik veidas buvo tamsus. Aš norėjau pasitikslinti ar tikrai kalbuosi su Aistute. O ji ir sako, kad paklausčiau mamos apie žydrą žaisliuką. Paklausiau. Toks žaisliukas yra ir turi savo istoriją. Tada tapo aišku, kad čia ne vaizduotė.  Mergaitė atsisėdo priešais mane ir pradėjo kalbėti, kaip pasiilgo mamos. Ji prašė Dievo, kad mama greičiau pas ją ateitų, nes vienai čia liūdna (mamai prieš tris savaites gerklėj susiformavo kažkoks guzelis). Tiesa, jai siūlė žaisti su kitais vaikais, bet ji to nemoka daryt, nes visą laiką praleido ligoninėse ir šalia visados buvo mama. Aš pasakiau, jog negalima prašyti Dievo, kad mama greičiau mirtų, kad taip neteisinga daryti. O ji atsakė, kad Dievas neteisingai pasielgė, kad ji taip greit mirė. Aš mėginau jai aiškinti, kad tokia jos sielos valia. Bet ji man atsakė, kad ji nepažįsta savo sielos, žino tik mamą ir ji jai reikalinga. Truputėli pasimečiau. Nesu tas žmogus, kuris moka gražiai kalbėti, o kalbėti reikėjo man. Kai bendrauju su kitomis sielomis, tai Mokytojai su jomis diskutuoja per mane, bet šiuo atveju, siela dar nebuvo atsilaisvinusi ir man reikėjo kalbėti su mirusia mergaite. Šalia jos buvo Arkangelas Gabrielius. Paklausiau ką daryti? Jis pasiūlė paklausti ar ji matė kambarį su akinančiai balta šviesa. Aš paklausiau ir ji atsakė, kad matė. Jai siūlė eit į tą kambarį, bet ji atsisakė, nes žino, kad tada mamos nebematys. Arkangelas Gabrielius atvedė mergaitę tikslingai pas mane, kad pamėginčiau ją įtikinti eiti į tą kambarį. Aš Aistutei pradėjau kalbėti, kad Arkangelas Gabrielius visados duoda man teisingus pasiūlymus ir juo reikia pasitikėti ir jeigu jis siūlo eit į Dievo namus, tai taip ir reikia daryti. Tas nepadėjo…

Apie šviesos kambarį aš pati nieko nežinojau ir nebuvau apie tai girdėjusi, o turėjau įtikinti mergaitę ten eiti. Bet atėjo žinojimas, kas ten yra. Šviesos kambaryje neegzistuoja laikas, vadinasi ten nereikia išgyventi skausmingo laukimo, kol ateis mylimieji. Be to tame kambaryje yra kiti artimi žmonės iš praėjusių gyvenimų. Ten gali sutikti brolius, seseris, kitus tėvus iš buvusių šeimų. Be to, ten neegzistuoja laikas, tai vadinasi, gali sutikti ir dabar gyvenančių žmonių sielas. Gal trumpam, miego metu, meditacijos metu, bet susitikti įmanoma. Vadinasi už to kambario durų laukia visi brangūs žmonės. (sielos, brangių žmonių). Tame kambaryje nebėra asmeniškumo, nebėra Aistutės, lieka tik atsilaisvinusi siela, kuri toliau myli ir globoja gyvuosius. Bet nebėra netekties skausmo. Yra ramybė, harmonija, didžiulis palaikymas tų, kurie lieka Žemėje. Apie tai kalbėjau Astutei ir ji nurimo ir sutiko eiti į tą kambarį. Atsirado daug angelų aplink ją ir ji kartu su Gabrieliumi nužengė link to kambario durų. Ji staiga atsisuko ir paprašė, kad perduočiau jos mamai, kaip ją myli. Kai žengė pro slenkstį, jos veidas švytėjo. Ji buvo laiminga ir rami.

O šiapus durų sukruto būrys mažų mirusių vaikų sielų, kurios pradėjos prašyti Arkangelo Gabrieliaus, kad palydėtų pro tas duris. Seansui baigiantis, mačiau, kad Gabrielius turėjo daug darbo, padedant tiems mažyliams. Kol mergaitė žengė pro duris, aš kalbėjau violetinės liepsnos liepinį, kad paduočiau energijos šiam procesui. Prieš Aistutei išeinant, paklausiau ar galiu visą, kas dabar vyko aprašyti, nes manau, kad artimiesiems svarbu žinoti, kad jų brangiems žmonėms ten gera ir saugu. Aistutė liepė atsiklausti jos mamos. Ji tai sutinka, bet mama išgyvena žemiškus jausmus ir reikia jos atsiklausti, kad neįskaudinčiau jos. Atsiklausiau ir štai yra naujas straipsnis.

Tame šviesos kambaryje jautėsi begalinė meilė ir harmonija. Ten patekusios sielos tikrai jaučiasi patekusios į savo tikruosius namus ir jos žino, kad bet kada galės susitikti su tais, kuriuos mylėjo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: