Kada vaikams kalbėti apie Dievą?

Darant seansą atėjo mintis, kad vaikams apie Dievą reikia kalbėti nuo 3 iki 5 metų amžiaus. Tuo metu vaikai geriausiai įsisavina mintį, kas yra Dievas. Jie tai prisimena. Ir kai kalbame jiems apie Dievą, jie Dievą išjaučia taip, kaip ir reikia išjausti. Ir tas išjautimo pojūtis gali išlikti visam gyvenimui. Užsitvirtina mintis, kaip iš tikro reikia išjausti Dievą, kas jis yra ir kaip su juo bendrauti. 3-5 metų vaikams reikia tik priminti apie Dievo egzistavimą, o visa kita jie suvoks patys. Ir suvoks teisingai. Nes ryšys su subtiliuoju pasauliu tebėra stiprus ir pojūčiai bus tikslūs, teisingai, bei išliekantys visam gyvenimui. Kalbėti reikia ne apie religijas, o apie vaiką mylintį draugą, kuris šalia vaiko yra visados, kuris gali vaikui padėti bet kurioje situacijoje. Tas draugas vaiką myli, saugo, moko ir tas draugas šalia gali būti visados, kai žmogui jo reikia. Toks suvokimas išliks visam gyvenimui ir žmogus visados prisimins tą meilę, kurią vaikystėje patyrė bendraudamas su Dievu. To neįmanoma pamiršti ir paneigti. Niekas taip stipriai neįtvirtins minties apie Dievą žmogui, kaip nuoširdus pokalbis apie Dievą kai tam žmogučiui tik 3 – 5 metai.

Ši idėja man nauja, pati to neišgyvenau, bet manau, kas turite tokius mažus vaikučius verta pakalbėti apie Dievą ir leisti vaikui pačiam priimti sprendimą, kaip jis suvokia Dievą.

Maži vaikai suaugusius žmones supranta pagal žmogaus skleidžiamas vibracijas. Jie priima suaugusį žmogų tokį, koks jis yra, o ne kokiu jis norėtų atrodyti. Jeigu tėvai stengiasi namuose nekelti balso, kalbėti ramiu tonu, tai nereiškia, kad vaikas nepajaučia tėvų širdyse kunkuliuojančios audros. Vaikai nediskutuoja ar tai gerai, ar blogai. Jie tik susipažįsta su pasauliu ir jeigu vaiko aplinkoje daug nerimo, pykčio, įtampos, jis tą pasaulį priima kaip natūralų. Todėl truputi užaugęs jis jau elgiasi agresyviai, piktai. Jautriai reaguoja į aplinkinių nuomones, kovoja su visais ir, kas blogiausia, jaučiasi nelaimingas taip pat, kaip ir tėvai. Tėvai savęs klausia, kodėl vaikas toks neklaužada, piktas, išdykęs, lieka prisiminti,  o gal jūs tėvai, tam vaikui būnant mažu, nuolat gyvenote įtampoje, nerime, pyktyje? Gal suformavote tam vaikui klaidingą suvokimą apie gyvenimą. Ne žodžių vaikai klausosi, o nuskaito vibracijomis skleidžiamą informaciją apie tikrąją jūsų būseną. Žinoma, jūsų žodžiai, jūsų elgesys visados yra kopijuojamas. Juk vaikas negimsta iš karto genijumi su savo nuomone apie gyvenimą. Vaikas stebi aplinkinius. Stebi ir mokosi. Mokosi iš jūsų kasdienių veiksmų, žodžių. Mokosi iš jūsų nuotaikos, iš jūsų suvokimo, kas yra pasaulis. Mažo vaiko neapgausi. Jis priima pasaulį tokį, koks jis iš tikro yra. Tik jums gali atrodyti, kad vaikas nieko nesupranta, nes jis daug nekalba, neįrodinėja savo tiesų. Ne, jis tik gyvena ir mokosi. Mokosi iš jūsų, iš draugų, iš televizijos, iš gamtos. Pažiūrėkite, ką vaikas mato. Įeikite į jo vietą. Į mažo vaikučio vietą, kuris stebi suaugusius, didelius žmones. Ar tikrai norite to mokyti savo vaikų? Ar tikrai patys norėtumėte gyventi tokioje aplinkoje, kokią sukuriate vaikams? Tik pažiūrėkite ne iš suaugusiųjų pozicijos, o iš vaikų pozicijos, pažiūrėkit į savo gyvenimą tarsi į kiną ir įvertinkite tai, ką matote be pateisinimų sau.

3-5 metų vaikai dar nemoka meluoti. Jie tik atspindi tai, ką mato. (O jeigu jūs dažnai meluojat, tai tada ir jų elgesyje atsispindės melas).  O kai kada vaikai pasako tokią tiesą, kurios mes, suaugusieji ir  nesugalvotume.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: