Meditacija nukėlusi į Atlantidą

Turėjau meditaciją. Nušvito šviesa ir pasirodė Viešpats El Morija. Jis sako: eime su manimi, tik tu negali į subtilųjį pasaulį įžengti su tokia dabartine būsena. Turi būti tyra ir pakylėtos būsenos. Tai stebuklas, vertink tai kaip kažką nepaprasto, išeik iš kasdienybės rutinos. Aš tarsi pasikeičiau rūbus ir įžengiau pro šviesą. Jis nuvedė mane į Amžinybės biblioteką. Tai patalpos kaip rūmai ir jose pilna knygų: storų, didelių, mažų ir t.t. Jis ištraukė ploną knygutę ir sako – tai knyga apie Žemę. Matai, kokia ji maža palyginus su kitomis knygomis. Vadinasi, Žemė yra dar jauna. O kokios kitos knygos galingos, kokia didžiulė informacija tose knygose. Jas užrašo Pakylėtieji Valdovai. Rašydami knygą jie tarsi kuria scenarijų kas vyks. Jie nerašo kas buvo, bet kas turėtų būti. Tai tarsi ateities formavimas. Štai kodėl sielos gimsta su užduotimis, nes pagal užrašytas knygas yra numatoma sielos įsikūnijimo paskirtis ir t.t.  El Morija parodo, kaip kitame kambaryje diskutuoja Pakylėtieji Valdovai. Jie tariasi. Jie apjungia visų gyvybių gyvenimus. Analizuoja, tariasi, kuria. Nėra taip, kad žmogus turi tik išgyventi, ką numatė Pakylėtieji Valdovai. Ne. Žmogus yra savarankiškas, bet bendros vystymosi gairės yra numatomos. Žmogus gali veikti tik tam tikroje gyvenimo variantų amplitudėje. O tą amplitudę ir numato Pakylėtieji Valdovai.

Staiga pasirodė kažkas didelis su gobtuvu ant galvos. Truputi išsigandau. Bet El Morija mane su juo supažindino, tai Amžinybės bibliotekos Sergėtojas. Sergėtojas nustebo, kas man leido įeiti į biblioteką. El Morija pasakė, kad aš esu tas žmogus, kuris suteikė jam savo pasiekimų momentumą. Tada Sergėtojas nusišypsojo ir sako, kad  mane jis pažįsta ir nuvedė mane į kitą kambarį. Tai nedidelis kambarys su auštomis lubomis, baldai masyvaus medžio. Ten buvo stalas, krėslas, lova ir lentynos su keliomis knygomis. Sergėtojas ir sako: tai tavo kambarys, tu jame dirbai, sėskis į krėslą ir pamėgink prisiminti ką rašei. Tuo tarpu dar išgirdau nurodymą nusipirkti akmenį. Ne viską tiksliai prisimenu, mes momentais tarsi išnykstu, vėliau sunku viską prisiminti. Bet procesas vyko toliau. Viešpats El Morija pasiūlė išeiti pro kitas duris, kur atsiveria kelias į Šambalą. Atsivėrė vaizdas kaip materialusis pasaulis su subtiliuoju pasauliu sujungtas gaubtu tiltu. Tilto grožis neapsakomas. Žydrai mėlynas su žiburiais, išpuoštas gėlėmis. Kol gėrėjausi tuo tiltu visai atsijungiau ir pasijutau, kad esu Atlantidos epochoje. Mano dabartinė draugė, kuri taip pat buvo įsikūnijusi tame laikotarpyje, pasiūlė nueiti įsimaudyti į maudyklą. Nuvilnijo mintis, kad tai būtent ta akimirka, kai ji įnešė į mano širdį sumaištį. Pasiūlydama eiti į maudyklas ji užkrėtė mane aistra malonumams. Tarsi įrodė, kad geriau mėgautis žemiškais malonumais, nei išlikti tyrai ir ištikimai Dievo pasekėjai. Ji jau turėjo draugą, kuris ją įtraukė į žemiškų aistrų verpetą. Ji pasidavė ego troškimams ir mane patraukė paskui save. Viskas gerai. Man knygoje „7 ciklai“ rašė, kad Atlantida tas laikotarpis, kai labai aukštų vibracijų žmonės labai sužemino savo vibracijas ir taip prasidėjo vibracijų smukimas nuo paties subtiliausio lygmens iki beždžionės sąmonės lygmens. Atlantida – tas laikotarpis, kai subtilių vibracijų žmonės pasinėrė į aistrų pasaulį ir išdavė savo vertybes. Toks scenarijus buvo numatytas Amžinybės bibliotekoje. Man parodė tik patį faktą, kaip įvyko pagrindinis mano smukimas žemyn. Esmė ta, kad dabar prasidėjo žengimas atgal. Prasidėjo vibracijų kėlimo laikotarpis ir tai, kas sužemino mums vibracijas turi atsilaisvinti. Šiuo atveju tai gali padaryti mano draugė nutraukusi ryšius su žmogumi, kuris realiai gyvena šiame laikotarpyje ir kuri jį žino. Tai žmogus, kuris ją ir sugundė Atlantidos laikotarpyje. Žemiška meilė išliko gyva iki šių dienų. Ji, tikriausiai, tęsėsi per visus įsikūnijimus viena ar kita forma, bet dabar tuos ryšius mano draugė turi nutraukti. Ar lengva nutraukti jausmus, kurie buvo amžini? Ne, bet jei to nepadarys, liekam užstrigusios Atlantidos laikotarpyje.

Tas išėjimas į Atlantidą labai išsekino, net paprašiau Maitrėjos, kad greičiau grąžintų į realybę. Grįžusi verkiau, nes buvo abejonė ar tikrai pavyks atsilaisvinti. Ne protas verkė, o kažkas giliai viduje… bet išsimaudžius po dušu atsigavau.

Diena bėgo sava vaga, per pietus nuvykau į mieste vykstančią mugę, ir kai joje pamačiau vyruką pardavinėjantį brangiuosius akmenis ir kristalus, prisiminiau meditaciją, kurioje man nurodė įsigyti akmenį. Nusipirkau ir čia prasidėjo antroji dienos dalis…

Vienas komentaras “Meditacija nukėlusi į Atlantidą

Pridėti Jūsų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: