Aš ir Dievas, esantis manyje

Ir vėl noriu kalbėt apie Dievą. Gal tai bus per atvirą, bet tai vyksta ir tai yra pažinimo dalis. Būnant svečiuose pas Gailutę, įvyko gili meditacija. Jos metu aš įžengiau į baltos ugnies ratą. Labai degino sąmonę, bet aš sau pažadėjau išbūti toje ugnyje, kiek tik bus įmanoma. Visko gal ir neprisimenu, bet būnant tame ugnies rate nuo manęs atsiskyrė Dievas. Jis stovėjo prieš mane ir aš jaučiau, kad tai mano dalis. Jis sako: „Aš esu tavo Aukščiausioji dalis. Tarp tavęs – tavo žemiškojo kūno, proto, širdies ir manęs yra tavo siela ir esybė. Šią akimirką susitiko du tolimiausi taškai: tu – žmogus ir Dievas, esantis tavyje. Aš dirbsiu per tave. „

Taip per mane su Puolusiu angelu ir kalbėjosi Dievas. Aš buvau tik tarpininkė.

Praėjo porą dienų ir per kitą seansą ateina Višnus ir sako: „Tu ne žmogus, o Dievas žmoguje. Keisk mąstymą.“

Viskas būtų gražu, jeigu galėtum suprasti, kaip tą mąstymą keisti. Kaip išgyventi ne save, o Dievą, esantį manyje. Aš ir pagalvojau, kai bendrausiu su žmonėmis, reikia pagalvoti, kaip Dievas bendrautų, ką jis sakytų, ko jis norėtų? Bet kaip aš galiu žinoti ko norėtų Dievas, jeigu aš mąstau kaip žmogus? Aš taip mąstydama galiu tik daryti prielaidą, kad Dievas gal būt to norėtų. Bet tai tik mano sukurta prielaida. Vadinasi tas metodas čia netinka.

Tada prisiminiau žodžius, kad žmogus tik indas, į kurį liejasi dieviškoji energija. Vėl kilo klausimas, jeigu aš tik indas, tai negi nereikalinga mano kūryba? Kam tada reikalinga žmogaus evoliucija, jei užtenka būti tik indu? Ir atėjo atsakymas. „Tu ir dabar tik indas, kuriame telpa kolektyvinė sąmonė ir aplinkos įtaka. Tavo kūrybos dabar visai nėra. Plauki tik pasroviui, atspindėdama kolektyvinę sąmonę. Tau nereikia būti tik indu. Tu turi sąmoningai kurti pati. Bet kolektyvinę sąmonę ir visą aplinkos įtaką pakeisk dieviškąja energija. Kurk, pasiremdama dieviškąja Išmintimi ir Meile, o ne kolektyvine sąmone. Tu savęs neprarandi. Tu tik turi pakeisti kolektyvinės sąmonės energiją į dieviškosios sąmonės energiją. Todėl kas rytą ir kas vakarą kalbėk Viešpaties Maitrėjos mantrą, kad susilietum su Visaapimančiu protu ir Visaapimančia meile.“  Vadinasi, mano indą turi pripildyti Dievo valia, o ne kolektyvinė sąmonė, o visa kita lieka. Aš lieku, mano kūryba lieka (jeigu iš viso tokia yra). Mano kūryba turi pasiremti dieviškąją valia. Priėmiau sprendimą, mėginti susilieti su Visaapimančia meile ir protu ir stebėti, kaip seksis Dievui dirbti per mane.

Bet štai skaitau E. Rerich Agni Joga ir perskaitau eilutę: „Mylėkite mane ir padvigubinsiu jėgą“. Pagalvojau ar aš myliu tą Dievą, kuris yra manyje? Protas iškėlė tiek klausimų, kad net nepagalvojau, kad reikia mylėti Dievą esantį manyje. Ir žinot, kas tada įvyko? Kai pažvelgiau į Dievą, esantį manyje, aš supratau, kas Jis yra. Tai Maitrėja. Aš, žmogus ir Dievas esantis manyje Maitrėja. Violeta – Maitrėja. Tai du labiausiai vienas nuo kito nutolę taškai.. žemiškoji dalis ir dieviškoji dalis…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: